Artūro Zuoko vadovaujama Vilniaus savivaldybė, nederindama su miesto politikais, tyliai planuoja architektūrinio projekto, anksčiau vadinto Guggenheimo muziejumi, pirkimą.
„Manau, kalbos apie Guggenheimo ar kaip kitaip pervadintą projektą yra daugiau fantazija negu realybė. Neįsivaizduoju, kad kažkas, be miesto investicijų ir dalyvavimo, imtų tai daryti. Jei būtų kalbama apie kažkokius finansinius miesto įsipareigojimus, reikia žinoti, kad vien praėjusiais metais Vilniaus skola išaugo 180 mln. litų. Be to, projektui atnaujinti reikia miesto tarybos pritarimo, o iki šiol kalbos apie tai nebuvo“, – LŽ tvirtino opozicinės Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos Vilniaus miesto taryboje atstovas Raimundas Alekna.
Iš tiesų Guggenheimo muziejaus, pervadinto Daugiafunkciniu kultūros centru (DKC), projektas gaivinamas itin slaptai. Kaip nurodoma LŽ pateiktame Vilniaus savivaldybės Viešųjų ryšių skyriaus atsakyme, šiuo metu jis analizuojamas, rengiami projektiniai pasiūlymai.
Tačiau LŽ turimi dokumentai rodo, kad Vilniaus savivaldybė savo įmonei „Vilniaus planas“ jau yra pavedusi nupirkti dar 2008-aisiais Didžiojoje Britanijoje gyvenančios architektės Zahos Hadid parengtą ir laimėtoju pripažintą Guggenheimo muziejaus projektą, o kartu ir darbų priežiūros vykdymo paslaugą, kurią pagal sutarties sąlygas gali suteikti tik projekto autorė. Tai LŽ patvirtino įmonės „Vilniaus plano“ vadovas Justinas Kulakauskas.
Linkę nutylėti
LŽ pasiteiravus, ar Vilniaus savivaldybė, kurdama DKC, pasinaudos Z. Hadid projektu, Viešųjų ryšių skyrius pateikė atsakymą: „Z. Hadid projektas galėtų būti taip pat svarstomas, jei būtų nuspręsta tęsti projektą.“
Tačiau savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ vadovas J. Kulakauskas tvirtina jau gavęs konkretų pavedimą pirkti architektės autorinį darbą. „Ar ketinama statyti DKC, nežinau. Gavome pavedimą parengti detalųjį planą, tam privalome turėti projektinius pasiūlymus. Planuojame pirkti autorinį darbą, kiek kainuos pirkimas – nežinau. Matyt, pinigus suplanuos miesto Finansų departamentas. Yra valdžia aukščiau, ji ir pasakys, kaip reikia daryti“, – kalbėjo J. Kulakauskas.
LŽ turimi dokumentai atskleidžia, kad pavedimas „Vilniaus planui“ pateiktas remiantis dar praėjusiųjų metų gruodžio 20 dieną pasirašytu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus, mero A. Zuoko partijos TAIP nario Vidmanto Klimantavičiaus įsakymu dėl teritorijos planavimo.
„Rengiant detalųjį planą ir siekiant jo sprendiniuose nustatyti būsimo DKC parametrus reikalingi atnaujinti šio centro architektūrinio sprendimo bei aplinkinės teritorijos tvarkymo projektiniai pasiūlymai. Todėl būtina detalizuoti, atsižvelgiant į pasikeitusius poreikius ir programą modifikuoti bei tobulinti ir pagal teisės aktų reikalavimus adaptuoti architektūrinio konkurso nugalėtojo – „Zaha Hadid Architects Ltd.“ projektinius pasiūlymus“, – nurodoma pavedime.
Vos prieš mėnesį, spalio 30-ąją, posėdžiaudama Vilniaus savivaldybės Viešojo pirkimo komisija nusprendė kreiptis į Viešųjų pirkimų tarnybą, kad Z. Hadid projektą būtų leista įsigyti neskelbiamų derybų būdu.
„Bendra numatoma pirkimo vertė gali siekti 7 proc. nuo numatomo statyti DKC pastato sąmatinės vertės, tai yra iki 7 mln. litų. Pirmoji pirkimo dalis (muziejaus koncepcinis architektūrinis projektas – red.) gali sudaryti iki 20 proc. nuo bendros pirkimo sumos ir gali siekti iki 1,4 mln. litų. Pirkimą numatoma finansuoti iš Vilniaus miesto savivaldybės biudžeto 15 programos „Projektavimas, konsultacijos ir galimybių studijos (Privatizavimo fondas)“, – nurodoma paraiškoje.
Didžioji A. Zuoko idėja
Vadinamasis Guggenheimo muziejaus projektas Vilniaus savivaldybėje gimė dar 2007-aisiais, mero pareigas taip pat einant A. Zuokui. Tuo metu teigta, kad Vilniuje atidarius pasaulyje garsaus muziejaus, geranoriškai sutikusio įsikurti Vilniuje, filialą, sostinėje padidės turistų srautai, o statybai bus galima gauti lėšų iš Europos Sąjungos ir verslo.
Tikrąsias šio projekto gimimo aplinkybes kiek atskleidė 2009-aisiais leidinyje SNOB pasirodęs tuo metu jau buvusio Solomono R. Guggenheimo fondo vadovo Tomo Krenso interviu. Jame kalbama, kad siekdamas prisivilioti Guggenheimo muziejų į Vilnių A. Zuokas prisiėmė didelių įsipareigojimų.
Pasak T. Krenso, po beveik metus trukusių derybų A.Zuokui buvo nurodytos sąlygos, kuriomis bendradarbiavimas galėtų vykti: turi būti sukurtas Vilniaus finansuojamas projektas, Lietuvos sostinė turi susirasti dar vieną partnerį ir kaip „geros valios ženklą“ nupirkti būsimajam muziejui kokią nors kolekciją. Galima suprasti, kad kaip papildomas partneris Vilniui buvo pasiūlytas Rusijoje veikiantis garsusis Ermitažo muziejus, su kuriuo tuo metu Guggenheimo muziejus lyg tyčia vykdė bendrą projektą, o kaip pirktina kolekcija nurodyti Jono Meko sukaupti rinkiniai.
Netrukus darbai įsisuko. 2007-aisiais Vilniaus savivaldybė įsteigė viešąją įstaigą Jono Meko vizualiųjų menų centrą (JMVMC), kurios tarybos pirmininku tapo pats A. Zuokas, vadovu – jo artimas bendražygis Kristijonas Algirdas Kučinskas, o projekto vadove – dabar mero patarėjos pareigas einanti Rasa Razgaitienė. JMVMC tais pačiais metais sutarė iš J. Meko pirkti kontroversiškai vertinamą Jurgio Mačiūno „Fluxus“ kolekciją ir įsipareigojo už ją sumokėti 5 mln. JAV dolerių (13 mln. litų), nors vėliau paaiškėjo, kad tikroji kolekcijos valdytoja – Niujorke įsikūrusi Mayos Stendhal galerija – už ją viešai teprašė 2–3 mln. JAV dolerių.
Už pirkinį buvo sumokėta pusė sumos (ir gauta tik dalis kolekcijos), o likę pinigai – po kelis milijonus litų kasmet iš savivaldybės biudžeto – mokami iki šiol. Paskutinis mokėjimas turėtų būti atliktas 2014 metais.
Svarbos demonstravimas
Tuo pačiu metu Vilniuje pradėti ir muziejaus statybos parengiamieji darbai. Į projekto realizaciją įsitraukė ne tik savivaldybė, bet ir Gedimino Kirkilo vadovaujama Vyriausybė, kurios Strateginio planavimo komitetas idėjai suteikė nacionalinės svarbos projekto statusą.
Sumanymo iniciatorius A. Zuokas žadėjo, kad projekto įgyvendinimas kainuos ne daugiau kaip 160 mln. litų. Vėliau suma augo iki 200, 300 mln. litų, pagaliau pradėta svarstyti, kad prireiktų 0,5 mlrd. litų. Be to, paaiškėjo kad papildomai kasmet Vilniui tektų mokėti po kelis milijonus litų - už naudojimąsi Guggenheimo ir Ermitažo vardais.
2008-ųjų balandį Vilniaus rotušėje iškilmingai buvo paskelbta planuojamo muziejaus architektūrinio projekto nugalėtoja – Z.Hadid, nurungusi taip pat žinomus architektus amerikietį Danielį Libeskindą ir italą Massimiliano Fuksą. Jos darbą atrinko tarptautine pavadinta vertinimo komisija: Ermitažo muziejaus direktorius Michailas Piotrovskis, T. Krensas, Vokietijos architektūros muziejaus Frankfurte direktorius Peteris Schmalas, Lietuvos architektų sąjungos vicepirmininkas Gintaras Čaikauskas, G.Kirkilas ir mero pareigas iš A.Zuoko perėmęs Juozas Imbrasas.
13–14 tūkst. kvadratinių metrų ploto netradicinių formų statinių komplekse, planuotame pastatyti iki šių metų, turėjo būti eksponuojamos Guggenheimo ir Ermitažo muziejų bei J.Meko ir J.Mačiūno kolekcijos, veikti parduotuvės, restoranai, litvakų meno, edukacinis, filmų, žiniasklaidos centrai.
„Su tuo laimėjusiu ar dalyvavusiais projektais Vilniaus savivaldybė norėjo visame pasaulyje pasirodyti – tai buvo reklaminis šou. Tas originalus (taip vadinkime) sprendimas iš tiesų gali būti įgyvendintas bet kur. Tokius projektus užsako Arabų Emyratai, norėdami parodyti, kad yra turtingi ir pažangūs. Konkursas, mano manymu, buvo užsakomasis - buvo vardiniai užsakymai trims dalyviams. Lietuvių jame dalyvauti net nekvietė“, – LŽ teigė žinomas architektas prof. Vytautas Brėdikis. Konkurso metu su grupe bendraminčių jis bandė apeliuoti į sostinės vadovų sveiką nuovoką – tik nesėkmingai.
Milijonų keliai
2008-aisiais vykęs architektūros projektų konkursas buvo S. R. Guggenheimo fondo ir Ermitažo muziejaus atliktos galimybių studijos programos dalis. Ją, pristatytą tų pačių metų birželį, užsakė JMVMC.
Tuo metu tvirtinta, kad šie darbai, kainavę 5 mln. litų, finansuoti privačių rėmėjų lėšomis. Tačiau 2009-aisiais, pasikeitus sostinės valdžiai, savivaldybės Kontrolės ir audito tarnyba, atlikusi centro lėšų panaudojimo teisėtumo patikrinimą, atskleidė šokiruojančius faktus. Kaip paaiškėjo, 2007-aisiais JMVMC iš savivaldybės gavo daugiau nei 7 mln. litų. Iš jų beveik 2 mln. litų buvo panaudoti būtent galimybių studijai apmokėti.
Netrukus centro veiklą tirianti Valstybės kontrolė konstatavo, kad JMVMC neteisėtai atiteko ir 810 tūkst. litų iš valstybės biudžeto, skirtų Vilniaus tarptautinio konkurencingumo didinimo projektui įgyvendinti. Iš šios sumos 600 tūkst. litų taip pat atsidūrė studijos rengėjų kišenėje, o kur prašapo dar 200 tūkst. litų – liko paslaptimi.
2010-aisiais dėl šių faktų Vilniaus apygardos prokuratūroje buvo pradėtas tyrimas ir nebaigtas iki šiol. Neoficialiai teigiama, kad būtent šis faktas tapo lemiančia aplinkybe, dėl kurios DKC projektas dabar pradėtas gaivinti ne per savivaldybei pavaldų centrą, o per įmonę „Vilniaus planas“.
Vaizdinių kūrimas
Po kelerių metų pauzės vėl prašnekęs apie būtinybę Vilniuje turėti pasaulinio lygio daugiafunkcinį kultūros centrą, meras A.Zuokas dabar siūlo „žodį Guggenheimas pamiršti ir nebevartoti“. Dabar sostinės vadovas kalba apie projektą „Ermitažas 21“. Pagal šių metų gegužę Sankt Peterburge pasirašytą ketinimų sutartį tarp Valstybinio Ermitažo direktoriaus M. Piotrovskio ir A. Zuoko, gali būti bendradarbiaujama dėl šio muziejaus arba ekspozicijų salės projekto Vilniuje.
„Šiuo metu su Ermitažu dirba tik Lietuvos dailės muziejus. Šįmet Vilniaus paveikslų galerijoje rodyta istorinė dailininkų atvaizdų grafikoje paroda buvo pirmasis Ermitažo projektas sostinėje, o tęsiant bendradarbiavimą ateinančiais metais gavome sutikimą nekomerciniu būdu parodyti Lietuvai Renesanso genijaus Luco Cranacho šedevrą „Madona po obelimi“. Tačiau tai - joks Vilniaus savivaldybės nuopelnas“, – LŽ tvirtino Lietuvos dailės muziejaus sekretorius struktūriniam planavimui, plėtrai ir vadybai Vytautas Balčiūnas.
Patyręs muziejininkas stebisi, kaip Vilnius, iki šiol, kitaip nei kiti Vakarų ar Vidurio Europos miestai, neturintis išplėtotos infrastruktūros, municipalinės operos, teatro, kitų kultūros įstaigų, niekaip neparengiantis kultūrinės plėtros strategijos, imasi grandiozinių projektų įgyvendinimo.
„Kalbėti apie nesamų kolekcijų eksponavimą, apie kooperacijas su pasaulinėmis institucijomis, kai miestas neturi nei specialistų, nei patirties, yra tik gražių vaizdinių kūrimas. Didingų sumanymų, kurie iš tiesų – nerealūs, net nėra kaip svarstyti“, – kalbėjo V. Balčiūnas.
Abejonių dėl ketinimų atnaujinti didžiulio centro projektą neslepia ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto Urbanistikos katedros vedėjas profesorius Sigitas Čereškevičius. „Pasaulinio garso architektės, tokios kaip Z.Hadid, paslaugos nėra pigios. Iš vienos pusės, jei Lietuvoje būtų suprojektuotas jos kūrinys, pasaulio architektūros kataloguose tai atsispindėtų ir didintų tiek Vilniaus, tiek Lietuvos žinomumą. Iš kitos pusės, už tai reikia mokėti, o kokia dabartinė ekonominė padėtis, žino visi“, – kalbėjo jis.