Prisimenant ateitį: žvilgsnis į retrofuturizmą

Pastaraisiais metais pasaulyje pastebimas retro madų atgimimas populiariojoje kultūroje – ir ne tik joje.

Praeitame dešimtmetyje automobilių rinkoje pasirodė JAV Didžiosios depresijos laikus menantis „mafijozvežis“ „Chrysler PT Cruiser“, aptinkamas ir Lietuvos gatvėse. Retro dizainas grįžta į interjerą ir buitinę techniką, kurioje plastiką keičia mediena ar pigesni į ją panašūs pakaitalai.

Atrodytų, nieko ypatinga, stilius ir mada dažnai atsigręžia atgal ieškodami įkvėpimo, todėl ne retai šiame kontekste girdime frazę „nauja – tai pamiršta sena“. Tačiau kartais atsigręžiama ne į praeitį, o į tuo metu įsivaizduotą, bet taip ir nesulauktą (ne)tolimą ateitį.

Kaip teigia žmonių išmintis, sukaupta „Vikipedijoje“, retrofuturizmas vienija du žiūros kampus: a) žvilgsnį į ateitį iš praeities ir b) žvilgsnį iš ateities į praeitį, dar vadinamą futuristiniu retro. Pirmoji pozicija pateikia tam tikro laikotarpio rašytojų (pavyzdžiui, Žiulio Verno, H. G. Wellso), dailininkų ir filmų kūrėjų vizijas, argumentuotai aprašytas mokslo populiarinimo žurnaluose arba mokslinėje fantastikoje. Antruoju atveju modernios arba futuristinės technologijos siejamos su ankstesnio laikotarpio kultūra taip sukuriant ateities, dabarties ir praeities mišinį.

Retrofuturizmo ir mokslinės fantastikos ryšys

Fantastikos žanrų žemėlapyje retrofuturizmas galėtų tilpti kažkur tarp maginės fantastikos (angl. fantasy), atmetančios visą po Viduramžių atsiradusią technologiją, ir mokslinės fantastikos, pasirinkusios ultramodernų žvilgsnį į priekį. Dėl šios priežasties retrofuturizmas atsiduria tarsi arčiausiai mūsų kasdienybės, primindamas apie neseniai ir galbūt nepelnytai užmirštus dalykus.

Žinoma, Antrasis pasaulinis ir Šaltasis karas smarkiai paveikė amžininkų nuotaikas ir ateities vizijas, tačiau net ir atominių bombų liūties šešėlyje vietos šypsenai likdavo daugiau nei skaitmeninio amžiaus „kiberpanko“ (angl.cyberpunk) distopijose.

Kuo skiriasi prieš keliasdešimt metų parašyta mokslinė fantastika nuo retrofuturizmo? Visų pirma, mokslinė fantastika yra grožinės literatūros žanras, kuris nepaisydamas griežtų taisyklių gali dėl istorijos aukoti detales. Retrofuturizmas apima platesnį laikmečio ir jo visuomenės įsivaizdavimą apie žmonijos ateitį, todėl šis reiškinys iš dabarties perspektyvų gali būti nagrinėjamas kaip socialinės atminties forma, kurią gali veikti minėtieji mokslinės (ir ne tik) fantastikos rašytojai-vizionieriai.

Kartu su retro mada atsiranda galimybės grįžti ir retrofuturizmui. Žinoma, jis nepasiekia plačiosios visuomenės, tačiau tam tikroms grupėms sukelia nostalgišką arba ironišką šypseną. Kaip pavyzdį galima pateikti internete klajojančių šeštojo dešimtmečio JAV reklaminių plakatų dvasia alsuojančių „Skype“, „Twitter“, „YouTube“ ir „Facebook“ plakatų seriją „Everything ages fast“ (liet.viskas sensta greitai), kurią to paties pavadinimo „Maximidia“ seminarams apie naująsias medijas sukūrė San Paule (Brazilija) įsikūrusi reklamos agentūra „Moma Propaganda“.

2010 m. pasirodę plakatai netruko pasklisti internete ir atkreipti medijų kritikų dėmesį. 2011 m. kampanija kasmetiniuose reklamos agentūrų apdovanojimuose „Clio Awards“ spaudinių kategorijoje pelnė bronzą. Tais pačiais metais bronza apdovanotoje „Colgate“ reklamoje vaizduojamas retrofuturistinis robotas, siaubiantis miestą iki ateina laikas skirti dvi minutes savo varžtuotos burnos higienai.

Tiek „Colgate“, tiek „Moma Propaganda“ pasirinktas reklamos įvaizdis labiausiai artimas JAV šeštojo dešimtmečio spalvoms, nuotaikai ir stiliui. Didžioji visuomenės dalis tikėjo „taikaus atomo“ idėjos įgyvendinimu, garantuosiančiu šalies stiprybę ir visuomenės gerovę, vyrai ir moterys atliko aiškiai diferencijuotus vaidmenis, o „gėlių galios“ (angl.flower power), „seksualinės revoliucijos“ ir marihuanos populiariojoje kultūroje dar nebuvo nė kvapo. Visa tai nesunkiai pajusime įsijungę minėto laikmečio Holivudo filmus.

Vėliau prasidėjęs „kosmoso amžius“ (angl.Space Age) nukreipė dėmesį nuo kasdienybės Žemėje į potencialią kasdienybę danguje. Aprimus viltims atostogauti Mėnulyje, grįžta savo planeton gilintis į sunkiai suvokiamas ir dar sunkiau prieinamas žmonėms technologijas. To rezultatas – „kompiuterių amžius“ ir skaitmeninis turinys, kardinaliai pakeitęs kasdienybę.

Kiekvieną šių epochų lydėjo savitos ateities vizijos. Vis dėlto natūralu, kad kartu su mokslo pažanga šie naivūs įsivaizdavimai apie ateitį pamažu virto nostalgiją keliančiomis romantiškomis istorijomis apie mini atominio reaktoriaus varomą uniformomis apsirėdžiusios šeimos aeromobilį, nardantį steriliuose dangoraižių labirintuose, visai kaip animaciniame seriale „The Jetsons“.

Antrojo pasaulinio karo pradžioje šiuos griozdiškus aparatus pakeitė iki šiol naudojamas radaras. Nors pastarojo signalą galima blokuoti kitomis technologijomis (prisiminkime F-117 „Nighthawk“ ir kitus „nematomus“ JAV kariuomenės lėktuvus) ar natūraliai egzistuojančiomis kliūtimis signalo kelyje (pavyzdžiui, kalnais), tačiau tai nebuvo lemiami veiksniai, galėję sustabdyti šią mažą navigacinę revoliuciją.

Tas pats pasakytina ir apie vinilo plokšteles, išlikusias tik dėl jų unikalaus „šilto“ skambesio, verčiančio melomanus plačiau atverti pinigines. Dažnai nesusimąstome, kad mums įprastu automobilio (o dabar – ir išmaniojo telefono) priedu tapusi prieiga prie JAV Gynybos departamento sukurtos GPS navigacinės sistemos tik 2000 m. ėmė rodyti taip pat tiksliai, kaip ir kariuomenei, o iš miesto viešųjų erdvių nykstančios taksofono būdelės tebefunkcionuoja veikiau kaip apsauga nuo netikėto lietaus.

Ir anksčiau yra buvę precedentų, kuomet mokslinės fantastikos autoriaus sugalvotas įrenginys neleido įmonei užpatentuoti savo išradimo. Taip atsitiko XX a. septintajame dešimtmetyje su R. Heinleino „išrasta“ vandens lova. Ir nors S. Jobso tarp mūsų nebėra, atsakydamas „Samsung“ jis greičiausiai nekeistų viename 1994 m. savo interviu ištartų žodžių: „P. Pikaso sakydavo, kad geri menininkai kopijuoja, o puikūs – vagia. O mes niekada nesigėdijome vogti geras idėjas“.

Bandydami apibrėžti XX a. pradžios retrofuturizmo vizualinę estetiką neišvengsime rašytojo W. Gibsono sugalvoto termino „Raygun Gothic“, reiškiančio Googie, Art Moderne, Art Deco stilių inkorporavimą.

Stiliui neabejotinos įtakos turėjo vienas pirmųjų mokslinės fantastikos filmų – F. Lango „Metropolis“ (1927). Retrofuturistinėje madoje dominavo neišsiskiriančios, funkcionalistinės, uniforminės aprangos vizija. O kaip įsivaizduota technologinių veikiama mūsų kasdienybės kaita – verta panagrinėti atskirai.

Ateitis iki moderniųjų laikų. Dominuojant cikliniam laiko suvokimui, esant stipriai religijos įtakai ir silpnoms gamtos mokslų pozicijoms, ateities vaizdiniai piešti remiantis tuo, kas žinota tada. Kartu su industrinės ir kitų revoliucijų paskatinta mokslo pažanga ėmė sparčiau keistis ir ateities vaizdiniai: atsirado daugiau mokslinių duomenų, kuriais buvo galima remtis spėjant ateitį.

Radosi netgi prielaidos futurologijai kaip kvestionuojamai, bet iki šiol egzistuojančiai ir universitetuose dėstomai mokslo šakai. Mes išmokome svarstyti tik apie artimiausio laikotarpio naujoves, o drąsios vizijos, žinant kaip greitai viskas keičiasi, vertinamos skeptiškai, nors dar XX a. pradžioje ir viduryje tai nekėlė visuotinės šypsenos.

XIX–XX a. sandūra ir vidaus degimo variklis. Šis judėjimą pagreitinęs išradimas pakeitė ir mūsų užmojus. H. Fordas yra pasakęs: „Jei būčiau kláusęs klientų, ko jie nori, jie būtų atsakę – greitesnio arklio“. Atsiradus galimybėms pasiekti tolimiausius Žemės kampelius, netrukta galvas užversti ilgesingam žvilgsniui į Mėnulį. 1902 m. į šį Žemės palydovą kinematografo dėka iššauti patrankos žmonės iškeliavo nebyliai pasišnekučiuoti su vietine fauna, o 1969 m. raketa tapusios patrankos keleiviai vietinei Žemės faunai skambiu balsu pranešė įspūdžius nuo nebylaus palydovo paviršiaus.

Kaip savo tinklalapyje „Tales of Future Past“ teigia D. Szdondy, toks jau buvo tas trečiasis dešimtmetis: turėta pakankamai žinių apie nežemiškos gyvybės galimybę, tačiau neužtektinai, kad spekuliacijos apie tai įgautų rimtesnį mokslinį pagrindą. Nemenka atsakomybės dalis tenka italų astronomui G. Schiaparelli (1835–1910), 1877 m. atradusiam „Marso kanalus“, kurie automatiškai asocijavosi su vandeniu ir, kaip nekeista, gyvybe.

Tačiau būtent išradėjas ir tikras leidybos guru Hugo Gernsbackas galėtų būti laikomas vienu iš didžiausią įtaką JAV padariusių vizionierių, nutrūktgalviškiausius, tačiau mokslo pasiekimais paremtus įsivaizdavimus pateikęs krūvoje savo leistų žurnalų, iliustruotų vieno žymiausių tarpukario mokslinės fantastikos dailininkų F. R. Paulo.

All we hear is radio ga-ga...

Tai turėjo atrodyti maždaug taip: daktaras ekrane mato vaizdą, savo kabinete ant siųstuvo esančiais manipuliatoriais atlieka veiksmus, o šie, užkoduoti radijo signalu, siunčiami į imtuvą paciento kambaryje su lygiai tokiais pačiais manipuliatoriais, atliekančiais distancinę apžiūrą. Kaip žinome, šiais laikais kameros naudojamos stebėti vaizdą operacijų metu, tačiau daktaras paprastai būna netoliese arba atlieka viską savomis rankomis, miklumu vis dar pranokstančiomis daugumą mechaninių manipuliatorių.

Verta paminėti, kad Hugo Gernsbackas priklausė JAV fizikų draugijai „American Physical Society“, kuri, panašu, nesijautė diskredituojama produktyviojo išradėjo, tarp kurio inovacijų paminėtina radijo spausdinimo mašinėlė, radijo kompasas ir... radijo laikraštis! Įsivaizduokite vėtrą už lango, plėšiančią pašto dėžutę nuo stovelio, o jūs, įsisupęs į mėgstamą chalatą, palaimingai geriate kavą, klausotės vėjo kaukimą permušančio radiospausdintuvo džeržgimo ir nebeužmiegančios žmonos pažadų rytoj pat išsikraustyti atgal pas motiną.

Visiems patiko klausytis radijo namie, vėliau – automobilyje, tačiau pėstieji ilgam liko nuskriausti. Bandymai sukurti „iPod`ą“ tuo metu atrodė išties absurdiškai. Įsivaizduokite bateriją kišenėje, laidą nuo jos iki mažyčio radijo imtuvo rankoje ir keliolikos metrų ilgio anteną, kurią kabinate ant lietvamzdžio ar medžio šakos, tam, kad galėtumėte pagauti signalą... tokiu atveju saugiau likti su savo mintimis, kad ir kokios niūros jos būtų.

Viešose vietose planuota pastatyti monetomis apmokamą radijo aparatą. Kažkas panašaus automatinio patefono (ang.jukebox) pavidalu išpopuliarėjo tik Antrojo pasaulinio karo metais (3/4 tuo metu parduodamų muzikos įrašų, anot Tylerio Coweno, atsidurdavo būtent juose) ir vargu, ar keletas tuo metu transliavusių radijo programų būtų galėję konkuruoti su populiarios muzikos kupina spintele.

Ir galiausiai – idėjinis vieno iš mokslinės fantastikos tėvų perlas automėgėjams. Tai – radijo ryšiu į automobilio panelę transliuojami šviesoforo signalai atvejams, kai jų nesimato dėl prastų oro sąlygų ar apmusijusio lango. Neatsižvelgta tik į vieną mažytę problemą – ne visada yra tiesioginis ryšys tarp žalios šviesos ir laisvos nuo organinių ar mechaninių kliūčių važiuojamosios dalies.

Taigi reikia pripažinti, kad iki televizijos atsiradimo radijo įtaka visuomenės mąstymui ir vizijoms buvo ryškiai juntama. Tai puikiai įrodė 1938 m. spalio 30 d. transliuotas H. G. Wellso knygos „Pasaulių karas“ teatrališkas skaitymas, kurio metu dėl dramatiškų O. Welleso intonacijų trumpam bent milijonas žmonių JAV pamanė, kad juos puola marsiečiai.

Mūsų namuose atsirado „kalbanti galva“!

„Kalbančių galvų“ dėžutėse revoliucija įgyvendino daugelį dalykų, kurių taip troško radijo entuziastai. Ne kas kitas, kaip H. Gernsbackas ir sugalvojo žodį „televizija“, pirmiausia mąstęs apie vaizdo ir telefono jungtį – „videofoną“. Kaip pastebėjome, ne viename praeities mokslinės fantastikos naratyve didelė reikšmė teikiama vizualiam pokalbiui su asmeniu, matant jo veidą ekrane ar netgi trimatę projekciją. Tačiau, kaip parodė mūsų patirtis, pirmiausia išpopuliarėjo telefono ryšio mobilumas.

Vaizdo pokalbis reikalavo sukoncentruoti pačią svarbiausią iš juslių – regą – todėl į pripažinimą kelią skynėsi ilgiau. Nors dabar turime pigųjį „Skype“, reikia sutikti, kad ne taip dažnai randame laiko susėsti prie kompiuterių ir skirti laiko videopokalbiui. Jei jau norime pabendrauti su žmogumi akis į akį, esant galimybei renkamės gyvą susitikimą, o telefonu dėl operatyvumo perduodame tik svarbiausią informaciją.

H. Gernsbackas televiziją taip pat pirmiausiai įsivaizdavo kaip komunikacijai, bet ne pramogai skirtą išradimą. Vizualumo, taigi ir emocinio įtaigumo, stoka, ko gero, sutrukdė tokiu tapti radijui, kuriam iki dabar sunku atsisakyti kasvalandinių žinių net ir pramoginėse-komercinėse radijo stotyse, daugiausiai orientuotose į „politika nesidomintį“ jaunimą.

Šeštojo dešimtmečio televizijos vizija papildė tą pačią radijo svają apie tiesioginį audio-video kontaktą. Viename iš Gernsbacko žurnalų viršelių vaizduojama alpstanti mergina, matyt, populiarios to meto berniukų grupės „fanė“, teleradijo faksu gavusi mylimo atlikėjo nuotrauką su autografu, ką tik pasirašytu ekrane plačiai besišypsančio gražuolio.

Kitame viršelyje televizorius vis dar vaizduojamas be patogios sofos šalia, kurioje išsidrėbęs gali stebėti mėgstamas programas. Neįsivaizduota, kad ekranas greitu metu galėtų būti kiek didesnis nei trijų stiklainių dugno skersmuo, todėl vienas iš vaizduojamų žiūrovų, norėdamas sekti detalesnį vaizdą aikštelėje, netgi naudoja pensnė.

Pats TV formatas taip pat išgyveno perversmą. Iš pradžių galvota televizijos programas įrašinėti į fonografą, mat TV signalas, kaip ir garsas, sklinda bangų pavidalu. Šiuolaikinių televizorių galimybes „vaizdas vaizde“ H. Gernsbackas įgyvendino tiesiog keliais atskirais ekranais toje pačioje komodą primenančio televizoriaus dėžėje.

Ant 1944 m. žurnalo viršelio vaizduojami slėptuvėje saugiai sėdintys kariai, nutiesę du laidus į kulkosvaidį, stovintį ant kalnelio. Šalia ginklo padėta kamera. Nors visa tai atrodo itin absurdiškai, tačiau iš principo ši idėja jau įgyvendinama: vis aukštesniu lygiu kuriami nepilotuojami naikintuvai, laivai ir kita karinė technika.

Kitos H. Gernsbacko idėjos žmonėms

Žmonėms, valantiems savo kiemus nuo sniego, taip pat siūloma naudoti chemines medžiagas. Žurnale keliama žoliapjovę primenančio aparato, spjaudančio natrio gabalėliais, idėja. Šio mechanizmo principas visai paprastas: natris reaguodamas su deguonimi užsidega ir taip tirpdo sniegą. To meto kastuvų pardavėjai spaudos kioske išvydę tokį viršelį ko gero pametė ne tik galvą, bet ir plaukus.

Dar vienas H. Gernsbacko „išradimas“ – „Elektrinis valgis“. Tai vietoje lašelinės pacientui prijungiami elektrodai, kurie maitina jį nežinia kaip atsirandančiomis organinėmis medžiagomis. Neįmanoma? Kelia šypseną?

Vien tik auksas valdo mus. XX a. pirmoje pusėje alcheminės svajos dar nebuvo apleidusios žmonijos. Planuota auksą išgauti iš jūros, mat kiekvienoje jos sūraus vandens tonoje yra maždaug 10^-² miligramo šio tauraus metalo. Taigi iš kubinio kilometro jūros vandens elektrolizės būdu galime gauti apie 6 kilogramus aukso. Vienintelė problemėlė – išpumpuoti tokį vandens kiekį reikalinga energija bei didžiulė plaukiojanti elektrolizės sistema.

Sugrįžki, jaunyste... Išmanusis H. Gernsbackas pagalvojo ir apie senąją kartą, kuriai pristatė atjauninančią centrifugą. Ratu sustatytose lovose sugulę senoliai sukasi nenurodytu greičiu nenurodytą laiką ir sustoja ne tik be kelių papildomų metų, bet ir be ką tik valgytų pusryčių naštos. Viskas grindžiama tuo, kad ratu sukamas kibiras vandens lieka pilnas, todėl centrifuguoti pacientai panaikina gravitacijos padarytus nuostolius (pavyzdžiui, nukaręs pilvas ar smakras, sulinkusi nugara ir panašūs neestetiški dalykai).

1921 m. jau išpopuliarėjusiame, bet vis dar nebyliame kine kaip diegtina naujovė siūlytas ne garsas ar spalvos, bet... rentgeno spindulių kinas. Argi nenuostabu pamatyti, ką viduje slepia nebylūs aktorių veidai?

Ateities miestas

Kaip teigia D. Szondy, ateities miesto vizija ne tik XX a. pradžioje, bet ir antroje pusėje išliko panaši – gigantiškų plieno, stiklo ir plastiko dangoraižių džiunglės be kuokštelio žalumos. Ant pastatų stogų įrengtose nusileidimo aikštelėse tvarkingai tupia aeromobiliai.

Kiekvienas pastatas bus it miestas mieste, kuris visiškai save išlaikys, o reikiamas prekes gaus požeminiais tinklais vykstančia prekyba. Dauguma žmonių įsikurs pastatų viršuje, taigi savaičių savaites galės gyventi neliesdami kojomis žemės. Kiti gyventojai po darbo reguliariai grįš į užmiestį. Pėstieji nebevaikščios, o slinks pėsčiųjų eskalatoriais, kurių greitis prilygs automobiliui. Visame mieste nebus nei triukšmo, nei oro užterštumo.

Žvelgiant iš dabarties perspektyvų, „Empire State Building“ aukštis 2010 m. viršytas daugiau nei du kartus, tačiau į plotį neišsiplėsta. Sraigtasparnį kaip taksi naudoja tik retas didmiesčio žmogus, galintis tai sau leisti, pavyzdžiui NBA žvaigždė K. Bryantas, ypač nemėgstantis Los Andželo transporto sistemos. Eskalatoriais mes vis dar slenkame it vėžliai, ir tik „Akropoliuose“, o gatvėse toliau diliname batus.

Brazilijos sostinės dirbtiną, simetrišką planą pakeitė kapitalizmo ideologijoje gimę JAE dirbtinių salų kompleksai, bent jau kol kas primenantys utopiją, kuri sugriuvo Pietų Amerikoje kartu su beklasės visuomenės idealu tikėjusia politine sistema. Dauguma žmonių pastatų viršuje gyventi nepradėjo, greičiau atvirkščiai. Užterštumo, triukšmo ir transporto problemų išspręsti nepavyko nei JAV, nei sparčiai augančių Indijos ar Kinijos megapolių valdžiai.

1958 m. balandžio mėnesio „Science Digest“ rašė, kad „klimato kontrolės galimybė jau nebekelia klausimo, vienintelis likęs – ar JAV, ar SSRS tai padarys pirmoji?“. Griuvus dvipoliam pasauliui, galima pasakyti, kad pirmieji tai padarė Vakarai. Tiesa, kol kas tik automobiliuose ir prabangesniuose biuruose, o nuo 2007 m. – ir naminių gyvūnų transportavimo nameliuose.

Kaip alternatyva stiebimuisi aukštyn siūlyta kastis po žeme, t. y. požemį skirti transportui, o gatves – išimtinai pėstiesiems. Būta ir tokių, kurie siūlė paslėpti po žeme visą miestą. Po Antrojo pasaulinio karo pajutus branduolinio karo grėsmę, siūlyta Manheteną talpinti ne po gaubtu, o po žeme. Tiesa, viršuje it dangoraižiai liktų kyšoti lengvai pažeidžiamos ventiliacijos šachtos. Matyt, tai suprato ir to meto inžinieriai-konstruktoriai, kurie galiausiai atmetė ambicingus menininkų planus.

Nežemiška gyvybė

Drąsiausios vizijos iškart nukreiptos į Marsą, nors nepilotuojamų zondų bei palydovų surinkti duomenys džiugino tik skeptikus – naujos rasės ar civilizacijos pėdsakų planetos paviršiuje ir gelmėse tikėtis buvo naivu. Nutrūkus programų finansavimui, kosmoso lenktynių pabaigoje, pamažu slopo ir viltys artimiausiu metu susipažinti su kaimynais marsiečiais.

Gyvybės tikėtasi rasti ir kitose Saulės sistemos planetose. Iki tol populiariojoje JAV spaudoje įsivaizduota, kad Merkurijuje dėl didelės jo paviršiaus temperatūros gyventi gali tik vabzdžiai, nors mokslininkai jau tada žinojo, kad tokia paviršiaus temperatūra lydo šviną.

Marsą apsupusi paslaptis prasidėjo nuo minėto astronomo G. Schiaffarelli 1877 m. komentaro apie teleskopu pastebėtus kanalus. Taigi beveik šimtą metų buvo visiškai normalu galvoti, kad ten egzistuoja gyvybė. Net patys skeptiškiausi tarpukario mokslininkai įsivaizdavo, kad Raudonojoje planetoje dar dabar gali būti likę bent jau samanų ir kerpių, o galbūt ir aukštesnių gyvybės formų. Tuo tarpu, kaip kandžiai ir taikliai pastebi svetainės autorius D. Szondy, pranešimas apie „bakterijos fosiliją Marse“ šių laikų žmogų ilgam patalpintų į egzistencinį šoką.

Neišsipildžiusios XX a. antrosios pusės vizijos

1964 m. „Popular science“ vedamasis klausė: „Kas tave skraidins 2 tūkst. mylių per valandą greičiu?“ Dabar vienas „PayPal“ įkūrėjų P. Thielis pastebi, kad šiuolaikinis žmogus, nepaisant augančių judėjimo srautų stebi paties judėjimo lėtėjimą. Nuo 2003 m. nebevykdomi „Concorde“ lėktuvų skrydžiai, po rugsėjo 11-osios įvykių keleiviai dėl įvairių patikrinimų oro uoste užtrunka ilgiau, pabrango skrydžių bilietai. Visa tai nekėlė problemų iki pat XX a. vidurio.

1974 m. JAV prezidentas R. Niksonas, nepaisant 1973 m. keturiskart išaugusių naftos kainų, pranašavo jo rinkėjus 1980 m. apimsiančią energetinės nepriklausomybės palaimą. Pernai prezidentas B. Obama kukliai įsipareigojo nuo 2020 m. pasiekti dalinę (33 proc.) nepriklausomybę nuo naftos. Tuo tarpu W. Buffetas ir kiti tyliai investuoja į akmens anglį ir geležinkelių infrastruktūrą, užuot kovoję su vėjo energijos malūnais. Įdomu, ką šiais metais paprognozuos naujasis (vis dar) galingiausios pasaulio valstybės vadovas?

Dariki Černobylio bei Fukušimos katastrofų aplinkosaugininkų judėjimai sužlugdė 1954 m. atominės energijos industrijos duotą pigesnės nei įmanoma paskaičiuoti energijos pažadą. Alternatyvūs energijos šaltiniai kol kas garantuoja dideles jų įrengimo išlaidas, o ar garantuoja švaresnę aplinką – dar turės įrodyti. Tad kol kas liekame su nafta ir anglimi, kuri dėl brangstančio juodojo aukso tampa vis paklausesne ir patrauklesne investuotojams preke.

XX a. pabaiga. Skaitmeninis amžius.

Kaip žinoma, pirmieji kompiuteriai užėmė daug vietos ir galėjo atlikti tik kasdieniame gyvenime visiškai nenaudingus skaičiavimus. Taigi nenuostabu, kad tarp kibernetikų atsirado tokių, kurie neįsivaizdavo, kad „kada nors paprastam žmogui kompiuteris galėtų pasitarnauti“. Galime patys įsitikinti, kokia naivi buvo ši nuomonė. Jei pats kompiuteris dar nebuvo užvaldęs visuomenės XX a. pabaigoje, tai padarė internetas.

Taigi didėjanti priklausomybė internetui verčia rūpintis nuolat plečiamų ir tankinamų komunikacijos tinklų stabilumu. Galime prisiminti, kokį ažiotažą sukėlė keletui dienų 2011 m. sutrikusi „Skype“ sistema. O jei mūsų informacijos debesis staiga išsisklaidytų ir vietoje laukiamo vienetukų ir nuliukų lietaus negautume nieko? Tokia informacijos sausra gali (su)trikdyti.

Žinoma, bauginimai pasaulinio tinklo „nulūžimu“ egzistavo nuo pat jo susikūrimo pradžios, tačiau reikia nepamiršti, kad kuo intensyviau naudojamės šia technologija, tuo labiau esame nuo jos priklausomi. Tai būtų galima palyginti su automobilio vairavimu. Jei važiuojate tuščiu užmiesčio keliu, leistinu greičiu, tai grėsmė Jūsų sveikatai ar gyvybei egzistuoja tik dėl Jūsų.

Tačiau, jei lekiate viršydamas greitį didmiesčio spūsties valandą, Jūsų ir aplinkinių gerovė smarkiai priklauso nuo naudojamų priemonių techninės būklės ir įdiegtų saugumo sistemų. Kompiuteryje esančių duomenų praradimas – tai blogiausia, kas gali nutikti dabartiniam žmogui. Retais atvejais dėl to galima netekti darbo ar patirti didelių nuostolių. Vis daugiau duomenų laikoma „debesyje“, darbovietės FTP serveriuose ir t. t.

Resursų ir informacijos diversifikavimas, kopijavimo galimybė (dėl skaitmeninio turinio) apsaugo nuo didelių pavojų. Tad ir šiuo atveju, jei staiga mūsų išmanusis telefonas netektų ryšio su „debesyje“ esančia informacija, galėsime pasinaudoti, kad ir senesne, bet to paties failo kopija, išsaugota telefono atmintyje, kuri ateityje, tikėtina, prilygs dabartiniam kompiuterio standžiajam diskui.

Kaip savo straipsnyje „The End of the Future“ teigia P. Thielis, kompiuterių technologijos progresas niekaip nestoja ir sėkmingai paklūsta Moore‘o dėsniui, bylojančiam, kad viename luste telpantis tranzistorių skaičius kas 18–24 mėn. padvigubės. Tiesą sakant, kompiuteriai net pranoksta šias prognozes. Skaičiai kalba patys už save: 2011 m. išmanieji telefonai turi daugiau skaičiavimo galios nei visa 1969 m. „Apollo“ programos sistema.

Ateitis dažniausiai įsivaizduojama kaip progresas. Žvelgiant iš dabarties perspektyvų, ji reikalauja judėti pirmyn ir daryti viską dar greičiau tik tam, kad išliktumėme vietoje. Lietuvos knygynuose pamažu pasirodo knygos blizgiais viršeliais su kontraversiškais pavadinimais „4 darbo valandų savaitė“, tačiau kol pasaulio ekonomika, taigi ir gerovė, priklausys nuo kapitalizmo sėkmės, tol turėsime suktis kaip pelės ratelyje.

Galima tik pasidžiaugti, jog be retkarčiais pasitaikančių traumų, toks tempas grūdina ir leidžia pasiruošti kitam, dar sunkesniam etapui. Akivaizdu, kad savo galimybių ribų dar neperžengėme, tačiau kai tai bus padaryta, viskas arba sustos, arba turėsime laukti tos pačios paradigminės mokslo bei technologijų revoliucijos, turinčios į gera pakeisti nuolat augančios ir geresnių laikų laukiančios populiacijos kasdienybę. Retas nejaustų spaudimo, kai į tave nukreipta daugiau kaip 6 mlrd. porų akių, kurių kas sekundę viltingai atsimerkia vis daugiau. Belieka tikėtis, kad tie, kurie ras bendros gerovės sprendimą, neužsisklęs po stikliniu gaubtu nuo likusio pasaulio.

1967 m. perkamiausioje knygoje „The American Challenge“, J. J. Servan-Schreiberis teigė, kad spartėjant technologiniam progresui atsiras vis didesnis skirtumas tarp JAV ir kitų valstybių, tad 2000-aisiais poindustrinės valstybės (pagal galią) išsidėlios taip: JAV, Japonija, Kanada, Švedija. Skirtumas tarp JAV ir Europos išaugs nebe kiekybiškai, bet ir kokybiškai. Dėl tokio nuolatinio proceso, JAV nebejaus spaudimo rungtyniauti, todėl kaip poindustrinė valstybė teturės keturias septynių valandų darbo dienas per savaitę ir 13 savaičių atostogų per metus.

Tačiau padidinti progreso spartą dabar gali tik valstybė, ne verslo sektorius. Būtent valstybės užsakymu atominė bomba buvo sukurta per tris metus. Tačiau dabar toks terminas atrodo vargiai įgyvendinamas. Tad P. Thielis prisimena, kad tokie vizionieriai, kaip Niujorką formavęs R. Mosesas ar Brazilijos architektas O. Niemeyeris, priklauso kartai, kuri turėjo aiškią ateities viziją. Tačiau dabar pirkėjai renkasi Viktorijos laikų stiliaus namus. Mokslinė fantastika prarado savo, kaip žanro, pozicijas. Žmogus pasiekė Mėnulį, po trijų savaičių prasidėjo „Vudstokas“.

P. Thielio akimis žvelgiant, tai buvo laikas, kai hipiai perėmė valdžią šalyje ir karas dėl progreso buvo pralaimėtas. Ir dabar šie hipiai nesupranta skirtumo tarp juodaodžio prezidento pergalės ir pigios saulės energijos gavybos būdo išradimo. Jų akimis, pilietinių teisių augimas reiškia paraleliai ir kitose srityse vykstantį progresą, o dirbtinai sukurti kultūriniai karai nukreipia dėmesį nuo vis lėtėjančio technologijų vystymosi.

Mūsų praeities ateitis: karas realiuoju laiku

Šiuolaikinės technologijos ir į faktinę istoriją leidžia pažvelgti visiškai naujai. Įprasta, kad apie reikšmingus įvykius skaitome mokslininkų monografijose, mokslo populiarinimo ar publicistiniuose straipsniuose (dažniausiai – internete), toje pačioje „Vikipedijoje“ ar kituose laisvai prieinamuose šaltiniuose. Tačiau greitėjant gyvenimo tempui šie dalykai savo forma tampa vis mažiau patrauklūs ir „online“ visuomenės narys verčiau atsiverčia internetinį, nei spausdintos knygos puslapį. O šie dėmėsiu konkuruoja su spartėjančia socialinių tinklų integracija į kasdienybę.

Socialiniame tinkle „Twitter“, Lietuvoje, deja, (dar) neturinčiame didelio populiarumo, pradėtas „RealtimeWWII“ projektas yra nuostabi ir, manau, dar neišnaudota edukacijos galimybė, susijusi su kasdiene pramoga. Projekto esmė – realiu laiku pateikti plačiai auditorijai Antrojo pasaulinio karo įvykius taip, tarsi jie vyktų šiuo metu. Tai yra, sausio 9 d. „Twitter“ paskyroje rasite įvykius iš to, kas vyko fronte 1940 m. sausio 9 d. Pernai prasidėjęs ambicingas projektas žada trukti 6 metus (iki „pasibaigs Antrasis pasaulinis karas“).

Šitokiu būdu galima būti greitai besikeičiančios informacijos apie istoriją sraute, diskutuoti apie tai su kolegomis, o prireikus, susirasti papildomos medžiagos internete ar spausdintinėse knygose. Ir kas paneigs, kad tokia 6 metus trunkanti studija lavina geriau nei per savaitę perskaitytas ir per porą dienų užmirštas istorijos vadovėlis? Žinoma, kalba čia eina ne apie istorijos studentus, bet apie „paprastus žmones“.

Neneigsiu, kad toks pateikimas turi neabejotinų trūkumų: jis negali pateikti „viso vaizdo“ su interpretacijomis ir komentarais. Faktus interpretuoti ir sieti į visumą turi pats skaitytojas. Tačiau lygiai tas pats galioja ir skaitomai knygai: vargu ar galima aprašyti 6 metus trukusią turtingą didžiausio žmonijos istorijoje konflikto eigą, neapsiribojant tik svarbiausiais faktais, kurių siejimas į visumą taip pat lieka užduotimi skaitytojui.