Turbūt neretas sutiks, kad praėjusių amžių kilmingieji buvo itin puikiai išplėtoję rafinuotą malonumų kultūrą. Masinis vartojimas, greito maisto ir greitų malonumų kultūra, skirta visiems ar, tiksliau, niekam konkrečiai, mūsų laikai atrodo labai primityvūs bei pigūs, palyginti su senaisiais, kaip našlaitė greta daugiaspalvės, rafinuotos ir įvairialypės praeities princesės. Keičiantis epochoms, stiliams, krašto ekonominiam lygiui, keičiasi ir laisvalaikio leidimo, linksminimosi, bendravimo formos. Kartu su jomis kinta ir architektūra, neretai teigianti to laiko žmonių prioritetus, estetiškai ar net idėjiškai angažuota. Dabar ypač sparčiai besikeičiant gyvenimo būdui bei bendravimo formoms, įsivyraujant vis naujiems įpročiams, verta dirstelti atgal – į poilsio erdvių ir poilsiavimo istoriją.
Pradžia − Romos patricijų vasaros rezidencijos
Būsto, skirto poilsiauti, pramogauti, maloniai bendrauti, istorijos pradžia Europoje gali būti laikomos romėniškos antikinės vilos. Tai kaimo namai ar ūkiai, statyti pasiturinčių romiečių reikmėms. Skiriami trys romėniškų vilų tipai – villa urbana, villa suburbana ir villa rustica. Pastaroji – tai dvaras kaime. Erdvus gyvenamasis namas, skirtas šeimininkui ir jo šeimai, patalpos tarnams bei darbininkams, ūkiniai pastatai gyvuliams, sandėliai, daržovių, vaisių saugyklos ir kiti statiniai, reikalingi ūkyje, – tai buvo dideli namai, pritaikyti ir poilsiui. Paprastai čia nuolat gyvendavo tik tarnai ir darbininkai, kurie rūpindavosi ūkiu bei vila, o savininkas atvykdavo gana retai, tik per sezoną.
Villa suburbana – prabangus namas netoli miesto, be ūkinių bei aptarnaujančio personalo pastatų. Prabangiausia buvo villa urbana − aukštesniosios klasės piliečio rezidencija, lengvai pasiekiama iš Romos ar kito miesto, tinkama apsistoti dviem trims dienoms. Tai užmiesčio rūmai su erdviais kambariais, galerijomis ir patalpomis, pritaikytomis žiemos ar vasaros poilsiui. Šalia pagal šeimininko skonį buvo kuriamas sodas, aplink driekėsi gražūs peizažai ir, jei tik įmanoma, matėsi jūra.
Daugiausia imperatoriškųjų vilų buvo pastatyta netoli Neapolio paplūdimių, ypač Kaprio saloje; turtingi romiečiai nuo vasaros karščių slėpėsi vilose ant Romą supančių kalvų. Manoma, kad Ciceronas turėjo mažiausiai septynias vilas.
Nuo I a. pr. Kr. „klasikinė“ vila labai išpopuliarėja. Jos esmė – atriumas, peristilio architektūra. Vilos galėjo panašėti į rūmus – tokios buvo imperatoriškosios vilos šalia Neapolio paplūdimių ar kitur kaime. To meto vilos buvo paremtos natūriniu ūkiu, išsilaikydavo pačios, kai kuriuose regionuose net užsiimdavo žemės ūkio ar jūrų gėrybių eksportu.
Žlugus Romos imperijai, vilų paskirtis pasikeitė: iš malonių priebėgų jos tapo izoliuotais, gynybinėmis tvoromis apjuostais dideliais dvarais. Jose taip pat klestėjo natūrinis ūkis, vilos tapo tarsi atskirais kaimais su savo gyventojais. Dalis tokių kaimo tipo dvarų vėliau peraugo į miestelius. Senosios vilos, dotuojamos aristokratų bei vietos magnatų, taip pat buvo perleidžiamos vienuolynams. Tokiu būdu dalis jų buvo išsaugota.
Vilų Renesansas
XIV–XV a. Italijoje galima vadinti vilų Renesansu – kultūrai atsigręžus į žmogų, į proto įstabumą ir antikos palikimą, Italijoje ypač sustiprėjus miestams-valstybėms, vėl gimė kilmingųjų poreikis turėti priemiesčio ar užmiesčio priebėgų. Renesansinius miestus ima supti prabangios užmiesčio rezidencijos su ištaigingais sodais, fontanais, baseinais, tvenkiniais ir nuostabiu kaimo kraštovaizdžiu, pro langus regimais laukuose dirbančiais žmonėmis, besiganančiais galvijais. Galingų didikų vilos būdavo ypač ištaigingos – su paveikslų galerijomis, skulptūromis, sienų tapyba, taikomosios dekoratyvinės dailės kūriniais. Čia prieglobstį rasdavo intelektualai, menininkai, mokslininkai. Neretai renesansinės vilos tapdavo tikrais kultūros bei mokslo centrais, kur bendraminčiai galėjo mėgautis visais civilizacijos teikiamais malonumais natūralioje aplinkoje. Tradicinė XV a. kilmingo žmogaus užmiesčio rezidencija paprastai būdavo su tokiais elementais – nedideliu kiemu, šuliniu, vyno rūsiais, arklidėmis, įvairiomis gyvenamosiomis patalpomis, galerijomis, balkonais, lodžijomis, paviljonais. Prieš vilos pastatą paprastai būdavo pievelė arba aikštelė (it. piazza), apsodinta medžiais, su šalia jos pastatyta pergole. Čia taip pat turėjo būti karvelidė bei sodas už namo.
Vilų architektūra visos renesanso architektūros kontekste užima labai svarbią vietą – jų būta įvairių kompozicijų bei planų, jas kūrė žymūs to meto architektai humanistai. Viloms, kaip ir visai renesanso architektūrai, būdingi taisyklingų stačiakampių ar centriniai planai, aiškios, harmoningos formos, horizontalus, ritmiškas fasadų skaidymas į aukštus ir architektūrinius segmentus. Čia daug laisviau galėjo skleistis architektų kūrybingumas, mat vilų, skirtingai nei miesto rūmų ar bažnyčių, architektūrą mažiau lėmė esami pastatai ar griežta funkcinė schema.
Palladio fenomenas
Andrea Palladio gimė Padujoje, Italijoje, 1508 m. Tai buvo vienas talentingiausių ir įtakingiausių architektų XVI a. Italijoje, jo darbai laikyti pavyzdiniais dar apie kelis šimtus metų. Jis sukūrė daug bažnyčių, rūmų ir vilų projektų XVI a., daugiausia Venecijoje ir jos apylinkėse. Palladio kūryba pirmiausia rėmėsi dar romėno Vitruvijaus apibrėžtais architektūros principais bei sekė griežtai antikine Leone Batista Alberti pozicija.
Projektuodamas vilas, Palladio sukūrė centriško, simetriško plano tūrį, dažniausiai puošiamą prostilio portiku. Pagalbiniai ūkiniai pastatai jo vilose buvo statomi kaip fligeliais ar stačiu kampu sujungiami su pagrindiniu pastatu, taip bandyta atkurti antikos romėnų meilę gamtai. Viena žymesnių jo vilų − Villa Barbaro prie Maserio (1560 m.), su šventyklos frontonu, dviejų aukštų pagrindine dalimi bei dviem simetriškais fligeliais, turinčiais po penkių nišų arkadas, užsibaigiančiais paviljonais su frontonais. Tai puiki kaimiškos vilos (villa rustica) interpretacija. Palladio sukūrė daug vilų variantų bei sprendimų. Kitas puikus pavyzdys – Villa Capra (arba La Rotonda), stovinti netoli Vicenzos (1566–1570 m.). Tai villa suburbana tipo statinys su jonėniškais šventyklos portikais iš keturių pusių bei centrine patalpa, dengta kupolu. Palladio pomėgis komponuoti šventyklų portikus ir frontonus, kuriant vilas, kilo iš įsitikinimo, kad ir antikos romėnų pastatai juos turėjo. Be to, portikų bei kitų pastato elementų dermė buvo pagrįsta harmoningų proporcijų koncepcija.
Paladianizmas
A. Palladio parašė nemažai teorinių veikalų, kurių žymiausias bei reikšmingiausias − 1570 m. išleistas„I Quatro Libri dell‘Architettura“ („Keturios knygos apie architektūrą“). Čia jis publikavo savo teorijas, projektus, aprašė daug reikšmingų, daugiausia romėniškų ir kai kuriuos žymesnius renesanso pastatus. Veikale publikuota ir Romos orderių studija, pateikti išsamūs paties autoriaus sukurti ir aprašomų pastatų projektai.
1715–1720 m. venecijietis architektas Giacomo Leoni kartu su Nicholas Dubois išleido šį veikalą anglų, prancūzų ir italų kalbomis. Knyga sulaukė didžiulio pasisekimo visoje Europoje bei Šiaurės Amerikoje ir tapo pretekstu paladianizmo stiliui atsirasti. Tai viena iš klasicizmo atmainų, vyravusi XVII–XVIII a., kuriai būdingi simetriški planai, aiškūs tūriai, harmoningos proporcijos, monumentalios formos ir saikingas dekoras. Kaip ir Palladio projektuose, pastatų fasadai čia puošiami klasikiniais portikais, didžiojo orderio elementais, įvairiais Palladio sukurtais motyvais. Dėl išraiškos rūstumo ir paprastumo bei kontrasto katalikų bažnyčios propaguojamam barokui, paladianizmas ypač paplito protestantiškuose Europos kraštuose, kiek vėliau peraugo į autentiško antikos paveldo studijomis grįstą neoklasicizmą.
Dvaras ir malonumai LDK
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilmingieji ilgą laiką – beveik iki XIX a. vid. – laikė negarbe turėti pajamų iš kokios nors kitos profesionalios veiklos nei įprastos dvarininkų lėšos iš valdomų žemių. Tad kilmingųjų kasdienybė, ypač po Lietuvos ir Lenkijos valstybės paskutinio padalijimo, kai bajorai neteko tiesioginio krašto valdymo teisių, tapo sunkiai atskiriama nuo laisvalaikio. Vienas geriausiai tų laikų pramogų kultūrą atspindinčių liudytojų – dvarų ir dvarelių tinklas, apimantis visą buvusios valstybės teritoriją.
Stiprėjantys ekonominiai, politiniai ir kultūriniai ryšiai su Vakarų Europa XVI a. pabaigoje lėmė bajorų gyvenimo būdo pokyčius. Iki tol gyvenę uždaro tipo patogiose sodybose, pirmiausia stambūs bajorai ir didikai ėmė keisti savo sodybų vaizdą. Jiems patiko keliaujant ar studijuojant Europos universitetuose pastebėtas vakarietiškas gyvenimo būdas – atviros erdvės ir bendravimas. Palladio ir kitų Europos architektų kūrybos pavyzdžiai propagavo reprezentacijai ir patogiam gyvenimui skirtą, atvirą ir laisvą dvarą, apsuptą sodų, tvenkinių bei meno kūrinių, sujungtų į harmoningą visumą. Išnyko aukštos gynybinės tvoros, didžiuliai vartai, buvo atskirta ūkinė ir reprezentacinė dalys. Planuojant pastarąją laikytasi centro, harmonijos principų.
Nuo didikų prie bežemių
Lietuvos ir Lenkijos valstybės gyvavimo metu pagrindiniai kultūros puoselėtojai buvo didikų dvarai, kur kultūra atliko tiek reprezentacinį vaidmenį, tiek ir tenkino estetikos poreikius. Sekdami karaliaus dvaru, LDK didikai rėmė knygų vertimus ir leidybą, mokslo tyrimus. Jų dvaruose kūrė teatro trupės, buvo išlaikomi kompozitoriai, poetai, kviečiami žinomi menininkai.
Didikų rankose buvo koncentruota tikroji krašto valdžia – jų dvaruose buvo formuojama ir smulkiųjų ar bežemių bajorų politinė orientacija, jie dotavo ar net išlaikė įvairių (neretai ir reformacijos) krypčių religinių bendruomenių veiklą, finansavo bažnyčių ir vienuolynų statybas.
Padėtis ima keistis įsigalint Švietimo epochos vertybėms – išsilavinimas tampa prestižo reikalu, o pasikeitus politinei situacijai dar ir garantuoja smulkiems ar bežemiams bajorams galimybę užsidirbti. Didikai pamažu patys imasi kūrybos. LDK kultūroje vyraujantį vaidmenį perima smulkieji bajorai. Ši tendencija ypač sustiprėja XIX a. – net ir smulkiausio bajoro dvarelyje paprastai atsirasdavo nedidelė biblioteka, pianinas. Išsilavinimui tapus mada, rimti pokalbiai mokslo ar kultūros temomis salonuose išstumia tuščias kalbas. Vietoje įprastų pasilinksminimo formų – lėbavimo, kortų – pradedama skaityti knygas, individualiai kurti. Į kultūros vartotojų būrį įsitraukia ir kilmingos moterys. Panelei tampa privalu ne tik gražiai siuvinėti, bet ir išmanyti naujausią literatūrą, muziką ar dailę. Ši kultūrinė veikla, žinoma, buvo skirta tik sau pačiam, tačiau būtent tuo metu dvaruose susiformuoja rafinuotos pramogavimo formos.
Malonumų kasdienybė
Daugelio dvarininkų gyvenimas XIX a.,o ypač jo pradžioje, išsiskyrė į miesto ir užmiesčio gyvenimus. Pavasarius ir vasaras turtingieji paprastai leisdavo savo dvaruose ir dvareliuose užmiesčiuose, o atėjus šaltesniam metų laikui suvažiuodavo į Vilnių vadinamajam karnavalui – laikotarpiui tarp advento ir gavėnios. Žiemos linksmybės ir žmonėjimasis turėjo ir praktinę reikšmę – jaunuoliai, lankydamiesi aristokratų salonuose, išmokdavo aukštuomenės manierų, įgydavo bendravimo ir gyvenimo įgūdžių. Panelės turėdavo progą pasirodyti, o jų tėvai ar globėjai – surasti atžalai tinkamą partnerį.
Karnavalo metu Vilniuje linksmintasi ypač aktyviai – buvo rengiamos teminės kostiumų puotos, teatralizuotos šventės, kuriami gyvieji paveikslai, kuriuos ypač mėgdavo jaunos panelės, taip galėjusios būsimiems jaunikiams pasirodyti romėnų ar graikų deivių, mūzų ar kitokiais idealiais pavidalais. Populiarūs būdavo ir profesionalūs bei mėgėjiški spektakliai, kuriuose nevengdavo vaidinti ir patys kilmingieji. Tokios pramogos darė įtaką ir provincijos dvarų gyvenimui, kur taip pat nevengta kurti mėgėjiškų vaidinimų įvairių šeimyninių švenčių proga, rengti kostiumų vakarų ar kurti gyvųjų paveikslų. Prasidėjus gavėniai ir aprimus linksmybių šurmuliui, aukštuomenei išsiskirsčius į savo dvarelius, kultūrinis gyvenimas neapmirdavo – laisvalaikis būdavo leidžiamas rengiant knygų skaitymo balsu, literatūrinius vakarus, užsiimant daile, rankdarbiais, muzikine kūryba. Po 1863 m. sukilimo caro valdžiai pradėjus represijas ir įsivyravus slogiai nuotaikai, tendencija užsiimti rimtesne veikla ypač stiprėjo. Dvarininkai vis labiau užsisklendžia savo dvareliuose ar kuo ilgiau būna užsienyje, madinga tampa ką nors kolekcionuoti, rinkti senienas, fotografuoti, taigi įsivyrauja naujos, gerokai ramesnės laisvalaikio leidimo formos. Kilmingiesiems jau ne gėda būti kūrėjais profesionalais, tad kai kurie iš jų tampa net gan aukšto lygio menininkais.
Istorizmo stiliaus Vaitkuškio dvaro (dabartinis Ukmergės rajonas) rūmai, gaila, beveik neišlikę, garsėjo biblioteka, vaizduojamojo ir taikomojo meno vertybėmis. XIX a. pabaigoje perstatytų rūmų oficinos centrinėje dalyje buvo įrengta dviejų aukštų pastato aukščio teatro salė. Manoma, jog ją įsirengė dvaro savininkas Stanislovas Kazimieras Kosakovskis, žymus mėgėjų teatro entuziastas. Oficinoje taip pat buvo įrengta ir didžiulė biblioteka bei dalis šeimyninio archyvo. Čia buvo saugoma apie 12 000 veikalų lenkų, prancūzų, rusų, vokiečių kalbomis, seniausieji kurių sukurti net XVII a. pradžioje. Rūmus puošė daug italų, lenkų, Stanislovo Felikso Kosakovskio tapytų darbų, senovinių ginklų, indų, senojo Egipto meno kolekcijos. Vaitkuškio dvaras garsėjo ir tuo, jog čia gyveno ir vienas aistringiausių to meto Lietuvos fotografų – Stanislovas Kosakovskis. Deja, prasidėjus I-ajam pasauliniam karui vertingiausi rinkiniai buvo išvežti į Rusiją, dalis pateko į Lenkiją ar visiškai dingo. Tik nedideli jų fragmentai saugomi muziejuose ir bibliotekose. Patys rūmai, netekę šeimininkų, laikui bėgant sunyko.
Neoklasicistiniai Tiškevičių Užutrakio dvaro rūmai išliko iki šiol ir laikomi vienu ryškesnių XIX a. pabaigos tradicinės lenkų ir lietuvių rezidencijų architektūros pavyzdžiu. Rūmai suprojektuoti Juzefo Husso, garsėja žymiojo prancūzų kraštovaizdžio architekto Eduardo Fransua Andre suplanuotu parku. Vienas ryškesnių rūmų elementų – didžiulė terasa ant ežero kranto. Ji įrengta ant iš lauko riedulių sumūrytos sienos, kurios kampai puošti raudonomis plytomis, todėl turi ir gynybinio charakterio bruožų. Čia puikiai atsiskleidžia praeities kilmingųjų gyvenime vyravusi rafinuotų, intelektualių pramogų kultūra, mokėjimas vertinti gamtos, praeities žavesį.
Elena Nekrošienė
Literatūra
-
Curl J. S. „A Dictionary of Architekture“. Oxford, 1999.
-
„Dailės žodynas“. Vilnius, 1999.
-
Grykiel T. „Tiškevičių rūmai Užutrakyje“ // www.seniejitrakai.lt/downloads/12.pdf.
-
Kent F. W. „Gardens, villas and social life in renaissance florence“// www.arts.monash.edu.au/visarts/diva/kent.html.
-
Likas G. „Architektūros stiliai (VIII– X a.)“, Vilnius, 2002, p. 49–52.
-
Medišauskienė Z. „Lietuvos dvarai – bajorijos istorijos liudytojai“ // Mokslinės konferencijos „Rokiškio dvaro rūmams – 200 metų“ medžiaga, Rokiškio krašto muziejus, 2001, p. 5−23.
-
Puodžiukienė D. „Medinė dvarų sodybų architektūra“ // „Medinė architektūra Lietuvoje“. Vilnius, 2002, p. 38.
-
Medišauskienė Z. „Lietuvos dvarai kaip kultūrinio gyvenimo centrai XIX amžiuje“ // „Lietuvos dvarai – praeitis, dabartis ir ateitis“. Konferencijos medžiaga. 2001 m. birželio 22–23 d., Vilnius, p. 28−35.
-
Širkaitė J. „XIX a. Lietuvos dvariškių menai ir pramogos“// Menotyra, 2003 Nr. 2 (31), p. 32−38.
-
„Užutrakio dvaro sodyba (XVI–XX a.)“ // www.seniejitrakai.lt/objinfo.php.
-
„Vaitkuškio dvaro rūmų liekanos“ // www.ukmerge.lt/index.php/lt/25239.