Jau ne vienerius metus brandinama idėja Vilniuje pastatyti naują šiuolaikišką futbolo stadioną. Realiausiu kandidatu ilgą laiką laikytas Vilniaus Šeškinės mikrorajone dar sovietmečiu pradėtas statyti futbolo stadionas, neretai ironiškai įvardijamas „amžinąja statyba“. Kelerius metus specialistai bei valdžios institucijos diskutavo, ką daryti su įdėtomis prieš daugelį metų investicijomis ir ar Šeškinės kalnas yra tinkamiausia vieta tokio masto sumanymui. Buvo siūlančių tęsti pradėtas statybas ir tvirtinančių, kad stadiono teritorijoje pastatytos konstrukcijos jau pasenusios ir negali būti naudojamos tolesnei statybai. Po ilgų svarstymų šių metų sausio 6 dieną įvykusiame Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento pasitarime nuspręsta, kad Nacionaliniu tūkstantmečio stadionu pasivadinsiantis kompleksas šioje vietoje vis dėlto bus statomas, o senosios konstrukcijos nebegali būti naudojamos. Tačiau klausimas, kuris gi – „Žalgirio“ ar Šeškinės – stadionas taps nacionalinis, iš tikrųjų svarstomas iki šiandien.
Diskusijos vyksta jau ne vienerius metus
„Amžinąja statyba“ pramintas stadionas pradėtas statyti dar 1985 m., futbolo pakilimo Lietuvoje metu. Planuota, kad tai bus pagrindinis šalies stadionas, turintis apie 30 tūkst. sėdimųjų vietos žiūrovams, taigi beveik du kartus didesnis už Vilniaus „Žalgirio“ stadioną. Tuomet suprojektuota ne vien pagrindinė arena, bet ir sporto kompleksas, kuriame buvo numatyta treniruočių aikštė, teniso kortai ir tinklinio aikštelės. Be sporto renginių, naujame stadione turėjo vykti ir tuomet populiarios dainų šventės.
Iš pradžių statyboms skirtas 31 ha sklypas priklausė Vilniaus miesto savivaldybei, kuri ilgainiui visą techninę priežiūrą ir statybas pavedė UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“. Stadiono statybos sustojo 1993 m., kai nutrūko finansavimas.Ikitolspėtapastatytistadionoarenospožeminę dalį, išbetonuoti pilonus ir pradėti dalį arenos viršutinės dalies konstrukcijų. Statinio konstrukcija registruota Vilniaus miesto tarybos vardu, o kita aplink stadioną esanti teritorija priklauso valstybei, nes buvo finansuojama iš valstybės investicijų programos lėšų. Sustojus statyboms, šiuo sklypu buvo susidomėję vokiečių investuotojai, bet iškelta sąlyga baigti stadiono statybas atbaidė investuotojus ir ilgainiui plotas buvo padalytas į keturias dalis. Vieną jų aukciono metu įsigijo AB „Vilniaus prekyba“. Taip atskilo viena iš kadaise planuotų stadiono teritorijos dalių. Vėliau dar ilgai tvirtinta, kad šių konstrukcijų būklė gera. Esą statyboms buvo naudojamas korozijos beveik neveikiamas aukštos klasės gelžbetonis, o praėjus vieneriems metams po statybų nutraukimo styrančias metalines konstrukcijas bandyta užkonservuoti.
Šeškinės stadiono ateitis svarstyta apskrities, savivaldybės susitikimuose bei valstybės lygio pasitarimuose. Sprendžiant stadiono likimą, dalyvavo Sporto departamento atstovai, problema pristatyta ir Olimpiniam komitetui. Vienu metu lyg ir buvo nutarta, kad statybos turi būti tęsiamos ir būtent šioje vietoje turėtų būti nacionalinis stadionas. Tačiau vėliau nuomonė pasikeitė ir buvo nutarta, kad tinkamiausia vieta naujajam futbolo stadionui vis dėlto yra vienintelis galimas konkurentas − senukas „Žalgiris“.
Dar praeitų metų vasarą Lietuvos architektų sąjungos Vilniaus skyriaus valdyba stadiono temą perleisdama į sporto visuomenės rankas pagrįstai baiminosi, kad susidarius palankiai situacijai alternatyvaus Šeškinės stadiono sklypas gali būti panaudotas kitiems tikslams. Valdybos nariai stengėsi visuomenės dėmesį atkreipti į tai, kad išlieka pavojus, jog praradus šią teritoriją, ne tik Vilnius, bet ir Lietuva (vienintelė šalis ir jos sostinė Europos Sąjungoje) liks be universalaus, atitinkančio pasaulinius standartus, stadiono, o tokiam stadionui su 10 000–50 000 vietų žiūrovams reikalingas 10–15 ha sklypas. Lietuvos architektų sąjungos abejonės buvo lyg ir nutrauktos, kuomet dėl privačių investuotojų abejingumo sprendžiant senojo futbolo stadiono rekonstrukcijos klausimus vėl sugrįžta prie idėjos įgyvendinimo Šeškinės mikrorajone.
Investuotojų ieškota užsienyje
Lėšų stadiono statybai bandyta ieškoti ir jau nuo 1968 m. Kanų mieste Prancūzijoje rengiamoje nekilnojamojo turto parodoje „MIPIM“. Tai vienas didžiausių nekilnojamojo turto renginių Europoje, kurį kasmet aplanko apie 15 tūkst. lankytojų. Ne vienerius metus parodoje buvo pristatomas Vilniaus Šeškinės futbolo stadionas kaip galimų investicijų objektas, tačiau didesnio dėmesio nesusilaukė. Be to, Vilniaus miesto savivaldybė stadiono likimą ne kartą svarstė kartu su įvairių užsienio šalių ekspertais. Buvo parengtos prancūzų bei kanadiečių specialistų studijos, kuriose analizuota tinkamiausia vieta tokio lygio objektui statyti. Pastaruoju metu buvo apsistota ties „Žalgirio“ stadionu, tačiau nepavykus susitarti su savininkais nebeliko laiko dvejoti, todėl galų gale pasirinkta sovietmečiu pradėto statyti futbolo stadiono vieta Šeškinėje.
Ar senosios stadiono konstrukcijos nebetinka?
Iki 2001 m. ieškoti investicijų stadionui galimybės nebuvo, tuomet prioritetas buvo skiriamas miesto infrastruktūros objektams. Kultūros ir sporto objektams didesnis dėmesys skiriamas tik dabar. Dar šių metų pavasarį vykusiame Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento pasitarime buvo nuspręsta, kad statant naująjį stadioną senų ant Šeškinės kalno styrančių konstrukcijų panaudoti neketinama, jos bus išmontuotos ir išvežtos, o statyba dėl to neturėtų labai pabrangti. Argumentuota tuo, kad stadiono projektas yra pasenęs, darytas dar sovietiniais laikais, todėl moderniam stadionui pritaikyti šių jau pastatytų konstrukcijų nebegalima, o senieji su statiniu susiję dokumentai tinkami tik susipažinti su tuometiniu sumanymu. Tačiau šiandien aiškėja, kad dėl senųjų konstrukcijų panaudojimo galimybės iki galo visgi neapsispręsta. Vilniaus miesto plėtros departamento direktoriaus pavaduotojas Linas Sinkevičius teigia: „Senųjų konstrukcijų panaudojimo idėjos iki galo neatsisakyta. Kol kas taip kategoriškai teigti negalima, nes tam, kad atmestume konstrukcijų panaudojimą ar jam pritartume, reikalingi specialūs tyrimai, kurie atsakytų į klausimą, ar konstrukcijos nėra pažeistos. Neatmetama galimybė, kad sovietiniais laikais išbetonuoti pilonai bei pradėtos statyti arenos viršutinės dalies konstrukcijos gali būti įkomponuotos į naująjį kompleksą“.
Ar taps Nacionaliniu tūkstantmečio stadionu?
Nacionalinį stadioną įkurdinti Šeškinėje sostinės valdžia lyg ir galutinai apsisprendė šių metų sausio pabaigoje Vilniaus miesto savivaldybėje vykusiame Miesto plėtros departamento pasitarime, kuriame dalyvavo Kūno kultūros ir sporto departamento bei Vilniaus miesto savivaldybės atstovai. Nutarta pradėti rengti Vyriausybės nutarimo projektą, kuriuo Šeškinės stadionui turėtų būti suteiktas Nacionalinio tūkstantmečio stadiono statusas. Tikimasi, kad jau 2007 m. stadiono finansavimoklausimas bus išspręstas. Iš pradžių manyta, kad stadiono statybos atsieis apie 100 mln. litų, šiandien manoma, kad komplekso statyba gali kainuoti net apie 200 mln. litų. Savivaldybė savo ruožtu Šeškinės stadiono projektui planuoja skirti 10 mln. litų, kuriuos tikimasi susigrąžinti gavus ES fondų paramą. Stadiono statyti nuspręsta skirti savivaldybės bei valstybės lėšas.
Stadiono statybą planuota pradėti jau kitų metų pradžioje. Nutarta, kad ant Šeškinės kalno stadionas turėtų iškilti iki 2009 m., kai bus švenčiamas Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis. Vilniaus miesto meras Artūro Zuoko tuomet sakė, jog „svarbu padaryti viską, kad naujas ir modernus stadionas Vilniuje atsirastų dar iki 2009 m., kuomet ne tik Vilnius taps Europos kultūros sostine, bet ir visa šalis švęs Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį“. Stadionui žadėta suteikti nacionalinės svarbos objekto statusą. Tačiau visų šių skambių šūkių gali būti akimirksniu atsisakyta, nes tikroji stadiono vieta bei jo pastatymo data nežinoma iki šiol. „Jei bus apsispręsta, kad stadionas bus statomas vyriausybinėmis lėšomis, tai suspėti užbaigti statybas iki 2009 m. tikrai nepavyks. Procesas užtruktų gerokai ilgiau“, – teigė L. Sinkevičius.
Universalus stadionas
Naujajame šiuolaikiškame, tarptautinius reikalavimus atitinkančiame stadione turėtų tilpti tik 20 tūkst. sporto aistruolių, anksčiau buvo planuota įrengti 30 tūkst. žiūrovų vietų. Tribūnas turėtų dengti skliautai. Naujasis stadionas turėtų būti universalus, jame planuojama rengti tiek sporto varžybas, tiek kultūros renginius. Kompleksiniame stadione, be futbolo aikštės, planuojama įrengti lengvosios atletikos aikštynus, kuriuose ne varžybų metu vyktų įvairių sporto šakų treniruotės bei bėgimo takelius, be to, svarstoma galimybė šiame komplekse įrengti ir nacionalinį maniežą.
Vilniaus miesto savivaldybės atstovų teigimu, iš esmės detalusis šios teritorijos planas jau buvo parengtas šių metų sausį, tačiau jo laukia dar ne viena korektūra, reikia numatyti daug niuansų, poveikį aplinkiniams gyventojams, spręsti susisiekimo problemas ir pan., tačiau formaliai viskas paruošta statyboms. Nors skelbta, kad jau nutarta, tačiau galimybė, jog nacionalinis bus „Žalgirio“ stadionas, neatmetama. L. Sinkevičius teigia: „Jei nutiktų taip, kad „Žalgirio“ stadionas taptų Tūkstantmečio stadionu, Šeškinės stadionas neišvengimai taptų viena stadiono komplekso dalių, kur būtų įrengtos privalomos treniruočių aikštės, nes jų sutalpinti „Žalgirio“ stadiono vietoje nepavyktų “. Šiuo metu nuosekliai svarstomi abiem stadionams keliami reikalavimai, techniniai parametrai bei stadionų statybos reikalingų lėšų klausimai. Tiek Šeškinės, tiek „Žalgirio“ stadionų likimas iki šiol lieka galutinai neišspręstas.