Šių metų spalio 12 d. vienoje Tokijo ligoninių mirė pasaulinio garso japonų architektas Kisho Kurokawa. Jo architektūra išsiskyrė kruopščiomis detalių sąsajomis ir užbaigtumu. Architektas mėgdavo sakyti, kad dėmesys detalėms yra svarbus raktas norint suvokti jo architektūrą. Be to, anot jo, tikėjimas detalių svarba gimdo naują hierarchiją. K. Kurokawa buvo įsitikinęs, kad, kai Vakarų architektūra ir miestai buvo planuojami remiantis hierarchija − nuo infrastruktūros iki detalių ir dalių, to pastūmėta šiuolaikinės japonų architektūros banga sutelkė dėmesį į dalių savarankiškumą. „Metabolizmas paremtas gyvybės supratimu ir visais, net pačiais mažiausiais, gyvybės aspektais“, − teigė architektas.
K. Kurokawa gimė 1934 m. Japonijoje, Nagojos mieste. 1960 m. baigė Kioto universitetą, vėliau studijavo Tokijo universitete. Įgijo architektūrinį išsilavinimą. 1986 m. Prancūzijos architektūros akademijos buvo apdovanotas auksiniu medaliu, o 2006 m. gavo tarptautinę Čikagos muziejaus „Athenaeum“ architektūros premiją. Nuo 1962 m. K. Kurokawa vadovavo bendrovei „Kisho Kurokawa Architect & Associates“. Japonų architektas pagarsėjo kaip metabolizmo krypties architektūroje pradininkas. Be to, kad šis architektas sukūrė daug pasaulinio garso statinių, esančių tiek Japonijoje, tiek ir už jos ribų, jis taip pat parašė nemažai labai populiarių knygų apie architektūrą: „Miesto projektavimas“ (1968), „Metabolizmas architektūroje“ (1977), „Erdvės koncepcija“ (1979), „Nauja Japonijos architektūros banga“ (1993) ir kt.
K. Kurokawa buvo įsitikinęs, kad jo architektūros suvokimą giliai paveikė nacionaliniai bruožai. Architektas sakydavo, kad detalėms skiriamas dėmesys japonų darbuose gimsta iš jiems būdingo noro atskleisti individualumą ir erudiciją. Japonijoje išskirtinis dėmesys detalėms visuomet buvo svarbus, kūrybos procesas čia visada buvo vykdomas keliaujant ne nuo visumos prie detalių, bet nuo detalių prie visumos. Kiekviena mažiausia pastato detalė buvo kruopščiai gaminama orientuojantis iš pastato vidaus į išorę. Japonija iš nepramoninės šalies Meiji revoliucijos metu mažiau nei per 50 metų virto visiškai pramoninė. Šis ryškus šuolis nuo pavienių meistrų gamybos iki pramoninio gamybos būdo buvo toks greitas, kad giliai glūdinti gamybos tradicija nespėjo dingti. Todėl, anot K. Kurokawos, japonų gamintojai ir šiandien yra išsaugoję kruopštų bei rūpestingą dėmesį detalėms, kas aiškiai matoma šiuolaikinėje japonų architektūroje bei pramonėje. Jo teigimu, tradicinis dėmesys nematomoms dalelėms suformavo unikalų japonišką estetikos suvokimą.