Kolektyviniai sodai atsirado 1949-aisiais. Iki šiol net 500 tūkst. lietuvių save laiko sodininkais mėgėjais, suskaičiuojama apie 220 tūkst. sodų sklypų, kurie užima daugiau nei 21 tūkst. ha. Per beveik šešerius gyvavimo dešimtmečius požiūris ir soduose vykdoma veikla, ypač aplink didmiesčius, visiškai pasikeitė. Vis daugiau žmonių pasiryžo ankštus daugiabučius iškeisti į „laukinį“ gyvenimą sode. Būtent todėl kai kurie sodų masyvai virto kone tikrais gyvenamųjų namų kvartalais. Tačiau neišnyko ir tie žmonės, kurie sodais tenkinasi tik kaip vieta savaitgalio pomėgiui auginti daržoves ir vaisius. Dėl šios priežasties kai kurie sodai virto gana keistomis, aiškaus statuso neturinčiomis teritorijomis – nei gyvenamaisiais kvartalais, nei įprastais sodais.
Ieškant ištakų
Kadangi sodai buvo kuriami neapgyvendintose miesto prieigose, jie susiję su gana daug sričių – nuo gamtos aplinkos iki tradicinės kultūros – apimančia kraštovaizdžio sąvoka. Dėl kraštovaizdžio pertvarkymo remiantis vien tik ekonominiais poreikiais ir ignoruojant aplinkos tvarkymo tradicijas kyla grėsmė net tautos egzistencijai, kuo ir pasinaudojo Lietuvą okupavusi Sovietų Sąjunga. Dėl priverstinės sovietmečio urbanizacijos ir naujos santvarkos buvo nutraukta natūrali gyvenimo raida. Septintajame XX a. dešimtmetyje prasidėjusi bolševikinio režimo sąmoningai vykdoma viso gyvenimo „modernizacija“, kurianti protu nesuvokiamo dydžio pramonę, per dešimtmetį ne tik deformavo natūralų miesto gyvenimą, bet ir sunaikino Lietuvos kaimą – buvo numelioruoti kone visi vienkiemiai, sukurtas didžiulis kolūkių tinklas ir t. t. Ištremti iš kaimų žmonės, atsidūrę mieste, taip ir nesugebėjo prisitaikyti. Anot filosofo Leonido Donskio, tokie žmonės išėjo iš kaimo, bet taip ir nepasiekė miesto. Pakeitę gyvenamąją vietą, jie ir toliau gyveno pagal kaimui būdingą gyvenimo stilių. Nenuostabu, kad miestuose pradėjo kilti šiaip jau neįprastos kaimiškos pirkelės su ūkiniais pastatais, be to, daugybė žmonių įsikūrė bendrabučiuose, butuose – jiems buvo būtina nors savaitgaliais tiesiogiai pajusti žemę – padirbėti kolektyviniame sode.
Atkūrus nepriklausomybę, plūstelėjusi laisvės banga lėmė ir naują požiūrį į sodus. Vieni, negalėdami suvaldyti jausmo, kad yra nebevaržomi, į nieką neatsižvelgdami, ėmė sparčiai statytis kuo didesnius namus, kiti išgriovė kas pavasarį atnaujinamus šiltnamius, savo tiek metų puoselėtas daržoves su neapsakomu malonumu iškeitė į žalią veją. Sodininkai skilo: maištautojai, atvažiavę į savo sklypelį, nepuldavo laistyti kopūstų ar tikrinti komposto būklės, o, pasikvietę draugus, demonstratyviai išsinešdavo naujus kiniško plastiko stalus ir kėdes, varnėnų giesmes iškeisdavo į magnetolos leidžiamus garsus, kepdavo šašlykus. O kiti tuo metu, per žiemą prisikaupę naujos sodininkams mėgėjams skirtos literatūros, skiepydami obelaites kreivu žvilgsniu lydėdavo kaimynus. Sodai ėmė keistis.
Vėliau prasidėjo savotiškas sodų tuštėjimo metas, nes, atsiradus galimybių keliauti po svečias šalis, žmonės suvokė, kad savaitgalį galima kuo puikiausiai praleisti ir mieste. Kai kurie nusprendė net visiems laikams palikti praeitimi dvelkiantį kolektyvinį sodą. Tačiau gamta nemėgsta tuštumos. Atsirado nauja žmonių grupė – jaunieji „sodininkai“, sodą suvokę kitaip nei senieji jo gyventojai. Nepatenkinti blizgančio miesto tuštybe, jie paliko savo „dėžutes“ ir patraukė atgal į gamtą. Kad ir į sodą, bet visiems laikams.
Atgal į sodus!
Prieš kelerius metus prasidėjusi nekilnojamojo turto karštligė neapleidžia mūsų iki šių dienų. Dabar dviejų ar trijų kambarių butas miesto centre kainuoja kone tiek pat, kiek ir nuosavas namas šalia Vilniaus. Nors, kita vertus, butas centre visais laikais turės išliekamąją vertę, o kas nutiks su užmiestyje esančiais namais, tikrai neaišku. Nepaisant to, vis daugiau žmonių rimtai susimąsto, kur gyventi toliau.
Viskas atrodo labai paprasta, tačiau kokia gi iš tikrųjų ši kelionė į sodus? Kaip vyksta kraustymosi procesas ir ko reikėtų tikėtis?
Nuo ko pradėti?
Nuo to, kaip bus pasirinktas sklypas, priklauso, kaip reikalai klostysis toliau, todėl daugelis ieškoti imasi įprastais būdais – reklaminiuose laikraščiuose ir internete, kur knibždėte knibžda įvairių pasiūlymų parduoti sodo sklypus. Vis dėlto tikroji padėtis paaiškėja tik įsigilinus – pasidaro akivaizdu, kad dėl minėtosios nekilnojamojo turto karštinės gerų sklypų beveik neliko, o ir likusiųjų kaina tikrai nemaža. Be to, pasitaiko atvejų, kad siūlomų sodų būklė tikrai neatitinka paties siūlymo. Nenustebkite, jei svajonių sklypas pasirodys kur kas toliau, nei rašoma skelbime, jo forma atrodys keistai juokinga ar sklypo vidury telkšos pelkė, o virš jos mirgės aukštos įtampos elektros laidai.
Žinoma, rūpesčių galima sumažinti kreipiantis į nekilnojamojo turto agentūras, kurios už tam tikrą kainą varginančią paiešką atliks už jus. Nors verta žinoti ir tai, kad agentūros ne visuomet tik tarpininkauja tarp pirkėjo ir pardavėjo – kartais jos pačios perparduoda sklypus, o į tokias rankas patekę geresnieji sklypai greitai paženklinami nauja kaina.
Arti toli
Prieš kelerius metus populiariausi buvo sklypai, nuo miesto centro nutolę 15–20 km, dabar domimasi ir esančiais už 25–30 km. Brangiausi sklypai – Vilniaus centre, Valakampiuose, Žvėryne, Antakalnyje, čia aras žemės kainuoja nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų tūkstančių litų. Zujūnuose, Gineitiškėse, Tarandėje ir Bajoruose tokią pat sumą teks sumokėti už visą žemės plotą. Nedaug skiriasi kaina ir Balsiuose, Avižieniuose ar netoli Nemenčinės plento. O sklypai Naujojoje Vilnioje, Paneriuose ir Juodšiliuose –pigiausi.
Panaši padėtis ir Kaune, kur labiausiai perkami maždaug 20–25 km nuo centro nutolę sklypai. Klaipėdoje kol kas labiau domimasi centrinėje miesto dalyje siūlomais naujos statybos butais, o ne galimybe priemiestyje pasistatyti namą.
Nepaisant kainų ir vietų įvairovės, dauguma žmonių vis tiek neišgali nusipirkti normalaus namų valdos sklypo, tad gyventi arčiau gamtos tampa tik turtingųjų privilegija. Viduriniajam sluoksniui lieka vėl atsigręžti į kolektyvinius sodus; beje, pastebima, kad pastaruoju metu apibūdinimas „sodas“ nebesumažina sklypo kainos. Ypač jei sodo bendrija arčiau miesto centro ir aprūpinta visomis inžinerinėmis komunikacijomis.
Kas iš tiesų laukia naujųjų „sodininkų“, vienareikšmiai atsakyti sunku. Didžiulė paklausa dažniausiai lemia brangimą. Dabar gyventojų kraustymasis į sodus dar įvardijamas kaip stichiškas priemiesčių naikinimas, bet aišku, kad ateityje šie žemės sklypai dėl individualių namų kiekio ir poreikio taps patrauklesni.
Apie kolektyvinių sodų praeitį, dabartį ir ateitį mintimis pasidalijo architektas Tauras Budzys.
Ką galėtumėte pasakyti apie sovietmečio kolektyvinius sodus?
Studijų metais glaudžiai bendravome su Erfurtu (Vokietija). Tuo metu Erfurte nebuvo kolektyvinių sodų, o dydžiu panašiame Panevėžyje – buvo. Dabar galima įvertinti, kas išlošė. Erfurte buvo dalijami sklypai individualiems namams statyti, o Panevėžyje – sklypai sodams. Panevėžietis grįždavo po darbo, sėsdavo į autobusą ir važiuodavo į kolektyvinį sodą, kur kasdavo daržą. Vokietis, grįžęs po darbo, persiaudavo batus, niekur nevažiuodavo ir taip pat eidavo kasti savo sodo. Miestai užima tokį pat plotą, valstybė išlaidų patiria tiek pat, o žmonių gyvenimo sąlygos skiriasi. Vokiški individualių namų rajonai atrodė daug gražiau negu mūsų vargani kolektyviniai sodai, be to, aišku, žmonės jiems tvarkyti gali skirti daugiau laiko, sutaupo išlaidų ir laiko, jiems nereikia sukti galvos dėl to, kaip perpildytu autobusu reikės važiuoti namo.
Kokia sodų padėtis šiandien?
Ji labai priklauso nuo vietos – prastos ar geros. Sakykim, žmogus gyvena Vilniuje, o sodą turi kur nors Pikeliškėse ar už Maišiogalos, aišku, tada nelabai dažnai į jį ir vyksta. O štai Antakalnio gyventojas turi sodą Žolyno gatvėje arba Nemenčinės plente − jo padėtis visai kitokia. Štai kad ir mano patirtis: iki sodo devyni kilometrai, asfaltas – iki vartų, telefonas – miesto, internetas – miesto, vandentiekis –miesto, kanalizacija – išsemiamoji duobė, dujų balionus atveža, su elektra sunkumų nėra. Visą teritoriją sudaro 64 sodai, turbūt apie 40 žmonių čia gyvena nuolat, todėl yra ir šiukšlių konteinerių, ir kioskas, kuriame gali įsigyti kasdienių prekių.
Ar nekils konfliktų tarp užsiimančiųjų mėgėjiška sodininkyste ir tarp nuolatinių gyventojų?
Atsitvers vieni nuo kitų dviejų metrų aukščio gyvatvore ir niekas nekliudys. Aišku, šeši arai nėra daug, bet, pradėjus tvarkyti, užtenka ir jų.
Kokia ateitis laukia tų žmonių, kurių sodai toliau nuo miesto centro?
Viską nusprendžia patys žmonės. Man lengviausia kalbėti apie save: mes sodą turime nuo 1967 m. Čia visi pažinojo mano tėvus, mane mažą, dabar –ir mano vaikus. Mačiau, kaip sodai kito. Vieną savaitę vienas sodų gyventojas penkis vaikus į mokyklą nuveždavo, kitą savaitę – kitas, ir problema išspręsta. O teiginys, kad į sodą negali išsikviesti gydytojo, mano nuomone, nėra tikslus – dabar gydymas mokamas, tad atvažiuos tikrai visur. O jei ne – pats nuvažiuosi. Bet kokiu atveju sode gyventi geriau negu mieste – atvažiavai, vartus užsidarei, nusiavei batus ir stovi ant savo žolės.
Ką patartumėte – įsigyti butą daugiabutyje ar įsikurti sode?
Aišku, rekomenduočiau sodą. Savo draugui sodą pirkti siūliau seniai. Vienas žmogus pardavė 140 m² ploto namą, įrengtą tarybiniu stiliumi, ir nusipirko trijų kambarių butą Fabijoniškėse, kurį suremontavo už tokią sumą, kad būtų visą namą sode susitvarkęs. Ir ką jis dabar turi? Du vaikai, butas mažas, vakare, jei neskubėsi parlėkti namo, automobilį pastatysi tik už trijų kvartalų... Tipiškos daugiabučių problemos.
Kaip vertinate lietuvių norą grįžti „prie žemės“?
Taip, lietuviui, kad būtų laimingas, reikia iki alkūnių sukišti nagus į žemę. Aš nesakau, kad soduose reikia steigti šiltnamius, bet štai pats valgau savo agurkus ir žinau, kaip jie užaugo. Kodėl ne?
Be to, sodais džiaugiasi ir daugybė vyresnio amžiaus žmonių, kuriems tas sklypelis – beveik išgyvenimo šaltinis. Nors laiko ožkas ir vištas, jie – šalia miesto.
Kur daugiau romantikos – tipiškuose užmiesčio kvartaluose ar soduose?
Sodai už naujus gyvenamuosius kvartalus pranašesni tik vienu požiūriu – jie senesni. Čia viskas jau aišku, įprasta, visi vieni kitus pažįsta. Seniau soduose apskritai nebūdavo jokių tvorų, šunų, rengdavom talkas, vieni kitiems padėdavom. Pasistatęs namą, savo laikiną pašiūrę žmogus atiduodavo kitam, tada susirinkdavo dvidešimt vyrų ir nutempdavo ją kokius 300 m. Be to, yra ir senų medžių, ir kai kurie sodai puikiai priderinti prie aplinkinių miškų.
Labai smagu iš tiesų senuose soduose, pavyzdžiui, prie Nemenčinės plento. Jie įkurti 1965 m., kai dar niekas nestatė keturių aukštų namų soduose. Tokias pilis statyti pradėta tik maždaug prieš penkiolika metų ir jos sodus sugadino: nei žolelės, nei kiemelio, tik pilis.
Kokia sodų ateitis?
Ateityje jie tikrai virs gyvenamaisiais kvartalais. Ir tegul gyvena juose močiutės, tegul augina agurkus... Tik pikta, kai vieni gyvena labai prabangiai, o kitų sklypuose pienės karaliauja.