Kodėl verta rūpintis šalies architektūra?

Šiandienos architektūrai Lietuvoje gailima dėmesio, tiek kalbant bendrai apie visuomenę, tiek apie valdžios institucijas. O juk ji – ta (ne)kultūros dalis, kurios nepaslėpsi kaip rankų juodomis panagėmis po skvernu.

 

Artėja Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungai metas, bet investicijų į nūdienos statinius nepadaugėjo – turbūt eilinį kartą bus pasitenkinama istorinių objektų apžiūra, o gėdingas nesirūpinimas valstybės įvaizdžiu šiuo aspektu bus užtušuotas biurokratinėms reikmėms laikinai nusavinant Nacionalinę dailės galeriją.

 

Sunku nustebinti tūlą lietuvį duona kasdiene. Ar būtų ji gardi, kvapni, ar senstelėjusi, ji – tik neženklus, nors ir labai reikalingas priedėlis prie pagrindinio patiekalo, į kurį koncentruojamas visas dėmesys.

 

Taip ir architektūra dažnam – nepastebimas fonas, o užklaustas apie Lietuvos architektūrą, jis mini Šv. Onos bažnyčią ar Pažaislio vienuolyną. Tokie pastatai, jų kompleksai jau spėjo nusėsti giliai atmintin, nes perdėm dažnai jie šmėžuoja kultūrinėse laidose, turizmo ar meno knygose; ir užjūrio svečius visų pirma prie jų lydime. Jei šie objektai būtų Kopenhagos undinėlė, jų uodegos ne tik blizgėtų nuo dažno lietimo, jos jau būtų ženkliai suplonėjusios – taip tankiai jie zulinami.

 

„Mano namo?“, – nustemba miestietis, paprašytas pakomentuoti daugiabučio, kuriame gyvena, architektūrą. Gal ši nuostaba gimsta iš įsitikinimo, kad architektūra – aukštoji kultūra? Sekant logika, aukštoji – tai senoji, jau laiko ir profesionalų patikrinta ir įvertinta. Užtat šiandienos architektūrai Lietuvoje gailima dėmesio, tiek kalbant bendrai apie visuomenę, tiek apie valdžios institucijas. O juk ji – ta (ne)kultūros dalis, kurios nepaslėpsi kaip rankų juodomis panagėmis po skvernu. Artėja Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungai metas, bet investicijų į nūdienos statinius nepadaugėjo – turbūt eilinį kartą bus pasitenkinama istorinių objektų apžiūra, o gėdingas nesirūpinimas valstybės įvaizdžiu šiuo aspektu bus užtušuotas biurokratinėms reikmėms laikinai nusavinant Nacionalinę dailės galeriją.

Kaip būtų galima rūpintis šiandienos architektūra? Apžvelgus istoriją, o ir pastarojo dešimtmečio pokyčius, būtų galima išskirti keturis aktyvaus architektūros naudojimo būdus (žinoma, neminint tiesioginės pastatų ar statinių paskirties). Vienos valstybės jos griebiasi, kai nori pademonstruoti ekonominę šalies galią, kitos – pranešti pasauliui svarbią žinią apie naujas politikos kryptis, kuriamą naują šalies įvaizdį. Trečias kelias – su architektūros pagalba spręsti socialines urbanizuotų vietovių problemas, ketvirtas – per „žaliąją“ architektūrą gerinti miesto mikroklimatą, prisijungti prie darnios plėtros įgyvendinimo.

Priblokšti pasaulį

Šis variantas dažniausia sutinkamas ekonominį pakilimą išgyvenančiose šalyse, kurios, kaip ir naujieji turtuoliai, linkę stebinti pasaulį užmojais. Nuolat linksniuojami kaip įdomybės Jungtinių Arabų Emyratų, Kinijos valdžios ir kitų ekonomiškai pajėgių šalių inicijuotų stambių objektai neretai yra technologiškai sudėtingi, o dar dažniau – pribloškiantys savo aukščiu ar statybos užmojais besitaikantys į Gineso rekordus. Tiesa, kartais smarkiai pervertinant savo jėgas, kaip kad nutiko Dubajui (JAE), per ambicijas įklimpusiam į milijardines skolas.

Dubajaus palmės, wiki nuotr.

Vienas Dubajų skolose skandinančių projektų – palmes primenančių formų salos, supiltos naujai netoli Dubajaus pakrantės: Palm Jumeirah, Palm Jebel AliirPalm Deira. Startuota nuo mažesnių: 2006 m. pastatyta sala Palm Jumeirah, 5 km ilgio ir tiek pat pločio. Joje suplanuota vietos apie 4000 gyventojų. Arabai skaičiuoja, kad supylus šią salą, Dubajaus pakrantė pailgėjo 78 km. Dvigubai didesnės Palm Jebel Alisalos ir net 8 kartus didesnės Palm Deirasalos statyba sustabdyta 2008 m. dėl finansinės krizės. Šios salos – tik dalis visos vizija, mat greta „palmių“ turėtų rastis ir viso pasaulio žemėlapis bei Visatos atvaizdas. Tiesa, Dubajui grimztant į skolas, jau nežinia, kada bus įgyvendintas visas šis gigantiškas projektas.

 

Dar viena Dubajaus brangenybė tiesiogine šio žodžio prasme – 2008 metais pastatytas aukščiausias pasaulyje pastatas Burdž Chalifa (Burj Khalifa), kainavęs miestui virš 20 mlrd. JAV dolerių. 850 metrų aukščio milžinui ant kulnų lipa Saudi karalystės bokštas (Saudi Kingdom Tower) Jedaho mieste (Saudo Arabija), kuris, jei bus pastatytas (planuojama baigti 2018 m.) pirmas pasaulyje pasieks kilometro aukštį.

Saudi karalystės bokštas, Adrian Smith and Gordon Gill Architecture

Aplenks, jei nekreipti dėmesio į faktą, kad pirmasis yra pastatas, o antrasis – statinys, bokštas. Būtent dėl šios priežasties šiais metais Tokijuje baigtas statyti Tokyo SkyTree vardu pavadintas bokštas (TV, su restoranu ir apžvalgos aikštele kaip įprasta) buvo įregistruotas Gineso knygoje kaip aukščiausias pasaulyje statinys.

Bokštas iš plieno yra 634 metrų aukščio, bet to pakako, kad nustumtų nuo podiumo vos dvejus metus garsėjusį konkurentą – 600 metrų aukščio taip pat televizijos Cantono bokštą, stovintį Kinijoje, Guangdongo mieste.

Įdomu, kad nors japonai teigia siekę, kad sostinėje būtų pastatytas futuristinis statinys, turėjęs tapti postūmiu miesto, net jo regiono turizmui, tačiau Kinijoje olandų architektų kartu su britų inžinierių kompanija „Arup“ projektuotas bokštas yra žymiai elegantiškesnis, impozantiškesnis ir tikrai vertas vietaženklio vardo.

Nors mes ir šaipomės iš hipertrofuoto dėmesio troškimo, tačiau minėtieji architektūros objektai nuolatos primena apie šalį, žadina viso pasaulio smalsumą ir – kas tikrai nėra paskutinėje vietoje – skatina pažangą kaip savotiški naujovių poligonai.

Kultūra – modernios šalies veidrodis

Kitos šalys nori būti tapatinamos su kultūros oaze, geru skoniu, pažanga, išreikštą per kokybišką architektūrą. Šioje vietoje galime prisiminti Fransuą Miteraną, kuriam architektūra buvo svarbiausia iš menų, su jo inicijuotu 1986 m. pirmuosius lankytojus priėmusiu Mokslo ir pramonės miestu Vijetės parke (Paryžius), bet smalsu panagrinėti pastarųjų metų naujoves.

Sarpi pasienio punktas, Jesko M. Johnsson-Zahn nuotr.

Tarkime, Gruzija, ryžtingai nusikračiusi Rusijos įtakos, sąmoningai nemenkas sumas investuoja į architektūrą. Taip 2011 m. buvo pastatytas įdomios skulptūriškos formos Gruzijos su Turkija pasienio punktas Sarpi vietovėje, kurio statybą finansavo Gruzijos finansų ministerija, o projektavo vokiečių architektų biuras J. Mayer H. Architects. Šis statinys Juodosios jūros pakrantėje – tikrai įspūdingas neoekspresyvistinės architektūros pavyzdys, pasak architektų, „reprezentuojantis progresyvų šalies augimą“.

Policijos būstinės pastatas Mestijoje, J. MAYER H. Architect snuotr.

Teisingumo rūmai Mestijoje, Beka Pkhakadze, Jesko M. Johnsson-Zahn nuor.

Panašios stilistikos yra ir tų pačių architektų sukurti visuomeniniai pastatai istoriniame Mestija mieste, įtrauktame į UNESCO pasaulio paveldo vietovių sąrašą. Čia 2012 m. baigti statyti Policijos būstinės pastatas (finansavo Gruzijos vidaus reikalų ministerija) ir Teisingumo rūmai (finansavo Gruzijos teisingumo misterija). Ir tai dar ne visi jų projektuoti objektai Gruzijoje.

Šių vokiečių architektų epopėja Gruzijoje prasidėjo 2009 m. nuo kartotinių poilsio aikštelių statinių, kurių net 20 ketinama pastatyti prie naujos autostrados, jungiančios Azerbaidžaną su Turkiją. Vietos joms parenkamos vaizdingos, o savo paskirtimi jos turėtų pagyvinti ir atokesnių vietovių gyvenimą, bent jau ekonomiką, mat šiose stotelėse yra ne tik degalinės, įprastos maisto parduotuvės su užkandinėmis, bet ir ūkininkų turgūs bei meno ir amatų turgeliai. Viena jų pora baigta statyti 2011 m. Žinoma, prie visų opbjektų vokiečiams talkino vietos architektai. Gal ir panašu tai į vienos architektų firmos invaziją į Gruzijos architektūros areną, tačiau jų kūriniai - įkvepianti reginio architektūra ir tikrai verti dėmesio.

Rekonstruotas hidroplanų angaras, Estijos jūrų muziejaus nuotr.

Kad gera architektūra puoselėja miesto, šalies veidą ir pritraukia turistus, neabejoja ir estai. Talinas, pernai sulaukęs veik 3 mln. svečių, rūpinasi, kad susidomėjimas neatslūgtų ir todėl ryžtasi brangiems, bet istorinę ir kultūrinę vertę turintiems projektams. Vienas šviežiausių – 2012 m. gegužės 11 d. duris atvėręs Jūrų muziejaus padalinys – Hidroplanų uostas (Seaplane Harbour), tiksliau uoste stovėjęs hidroplanų angaras, rekonstruotas į šiuolaikinį muziejų, kuriame rado vietos ir vienintelis estams likęs povandeninis laivas. Pats pastatas – inžinerijos paminklas, statytas 1916-1917 metais, pirmasis toks pasaulyje: gelžbetoniniai kupolai perdengia vientisą 109 x 36 metrų dydžio plotą, kupolų kevalo storis svyruoja nuo 8 iki15 cm. Beje, angarą suprojektavo danų firmaChristiani & Nielsen, kurios palikuonys kūrė Sidnėjaus operos ir Pekino olimpinio stadiono konstrukcijas.

Muziejaus viduje, Estijos jūrų muziejaus nuotr.

Rekonstrukcijos konkursą laimėjęs garsus estų architektūros biuras KOKO Architects garantavo stilingą dizainą, o ir patraukliai sugalvota ekspozicija traukia lankytojus: visi laivai, valtys, baidarės kabo ant lynų it antrame aukšte ir žymi menamą vandens paviršių, savo ruožtu, smalsuoliai gali apžiūrėti eksponatus tiek iš apačios, tiek iš arčiau – nuo antro aukšto galerijos. Net hidroplanas, pakabintas paluby, veik pasiekiamas ranka – link jo veda išlenktas tiltelis. Naujasis muziejus yra įdomus visais aspektais, tad padedant reklaminei kampanijai, jau sulaukė virš 45000 lankytojų. Ir tai – ne vienintelis atvejis Estijoje, kurios įvairiuose regionuose, jų miestuose turistus vilioja tiek istorinės pilys, tiek naujai pastatyti muziejai ar kiti visuomeniniai pastatai.

Toks elgesys ne tik užtikrina pastovius turistų srautus, žymiai svarbiau, kad tokiu būdu eksportuojama šalies kultūra, kuriamas pozityvus jos įvaizdis.

Gera architektūra gerina gyvenimą

Biurų kvartalas La Defense, UN Studio nuotr.

Gyvas to pavyzdys – Almerė (Nyderlandai), kaip ir Visaginas, pastatyta naujai. Tiesa, Almerė stovi vietoj buvusio polderio. Pirmieji gyventojai į jį atsikėlė 1975 metais. Nors iš pradžių miestas augo (tam įtakos turėjo ir nedidelis atstumas iki Amsterdamo), paskutiniame 20 amžiaus dešimtmetyje gyventojai ėmė bėgti iš miesto, susidarė pavojinga kriminogeninė situacija. Panacėja šiai padėčiai buvo... architektūra. Ne bet kokia – paties aukščiau lygio. Pradėta nuo centrinės dalies perplanavimo – naująjį planą rengė pasaulinė olandų architektūros žvaigždė Remas Koolhaasas (OMA). Pastatus kūrė ne mažiau žinomi architektai, ir ne tik vietiniai: net kelis gyvenamuosius ir komercinius pastatus suprojektavo prancūzas Christianas de Portzamparcas, britas Davidas Chipperfieldas ir šveicarų biuras Gignon and Guyer. Japonų architektė Kazuyo Sejima (SANAA) sukūrė ant kranto stovintį ir į vandenį žiūrintį teatrą, o olandų architektūros biurasUN Studio– žibantį biurų kvartalą La Defense.

Kazuyo Sejima projektuotas teatras, A. Štelbienės nuotr.

Rezultatas akivaizdus – miestas vėl tapo mielas ne tik gyventojams, bet ir jo svečiams, nebeliko policininkų ant kiekvieno gatvės kampo, gyventojų skaičius auga (dabar Almerėje gyvena veik 190000 gyventojų ir tai – septintas pagal dydį miestas Nyderlanduose), o miesto ir šalies valdžia tikisi, kad ši tendencija išliks ir toliau ir Almerė netolimoje ateityje taps penktu pagal dydį šalies miestu. Tiesa, šie lūkesčiai ne tuščios viltys, o kryptingai įgyvendinamos strategijos Vision Almere 2.0 pasekmė. Jos tikslas – diversifikacija, tiek pastatų (pagal dydį, formą, paskirtį), tiek gyventojų, bei darni plėtra.

Daugiabutis Almerėje, G. Štelbio nuotr.

Turint omeny, kaip racionaliai ir nuodugniai olandai imasi bet kokios sau išsikeltos užduoties ir ją įgyvendina, visai tikėtina, kad jų lūkesčiai išsipildys. Juolab, kad be akivaizdžių miesto patrauklumo „ginklų“, Almerė turi ir paslėptų, bet itin reikalingų priemonių. Pavyzdžiui, čia nepamatysi šiukšliavežių, mat šiukšlės keliauja požemine šiukšlių transportavimo sistema – plieno vamzdžiais – ir pasiekia paviršių jau už miesto centro ribų, vadinamame „Siurblyje“ (the Vacuum Cleaner), kurį suprojektavoOMA. Darnios Almerės plėtros principų laikytis numatyta ir toliau – tai vienas iš septynių minėtos strategijos prioritetų.

Tvarios architektūros pranašumas

Masdaro institutas, Nigel Young (Foster and Partners) nuotr.

Per Almerės pavyzdį pasiekėme ketvirtą būdą kaip sėkmingai galima naudotis architektūra – įgyvendinti darnios plėtros principus. Darni architektūra – ne tik atitinkamas teritorijų planavimas ar atsinaujinantys energijų šaltiniai. Patys statiniai gali smarkiai talkinti gerinant miesto mikroklimatą. Tarkime, sero Normano Fosterio biuro (Foster+Partners) suprojektuotas Masdaro institutas Jungtiniuose Arabų Emyratuose (2007-2010 m.) ir platesnę teritoriją apimantis Masdaro akademinis miestas, naujai statomas 17 km nuo Abu Dabio. Užsibrėžti ambicingi, bet sveikintini tikslai: sukurti darnaus miesto prototipą, kuriame gyventojai ir atvykstantys į darbą mėgautųsi aukščiausia gyvenimo kokybe. Kaip to pasiekti?

Masdaro gyvenamojo namo stogą dengia saulės baterijos, Masdar Instute Campus nuotr.

Pradedant pastatų orientacija pagal pasaulio šalis (jie pasukti taip, kad mestų kuo daugiau šešėlio, tuo pačiu mažintų vėdinimo sąnaudas), galerijomis, baigiant saulės energijos kolektoriais ant kiekvieno stogų, saulės baterijomis, kurios sureguliuotos taip, kad pridengtų nuo saulės šaligatvius ir pastatus. Įdomiausia naujo miesto dalis – viešas erdves vėsina pagal archainę šio regiono tradiciją suprojektuoti ir pastatyti vėjo bokštai (specialūs statiniai, „gaudantys“ vėsesnio oro srautus ir nukreipiantys bei paskleidžiantys juos palei žemę – tad temperatūra Masdaro centre yra veik 20 laipsnių žemesnė nei Abu Dabyje), jiems talkina želdynai ir vandens telkiniai. Taip sukuriamas iš tiesų malonus, vėsesnis mikroklimatas.

 

Panašių – darnią architektūrą propaguojančių – projektų įvairiose šalyse įgyvendinta ne vienas šimtas. Pamažu kaupiasi žinių bagažas, įgūdžiai, reikalingi kuriant novatoriškus projektus. Kartu atsirenkama, kas – darnu, o kas – tik bandymas prisidengti madingu žodžiu.

 

Iš esmės, nesvarbu, kam ir kaip naudojama architektūra: ar norint pasipuikuoti prieš pasaulį, ar spręsti kylančias problemas... Pati didžiausia blogybė – ignoruoti jos galią. Nes tuomet ji ne talkina patraukliai reprezentuojant šalį, pritraukiant svečius ir verslus, o kenkia. Kenkia tiek valstybės įvaizdžiui, jos ekonomikai, tiek vietos gyventojams.

Aida Štelbienė
Lietuvos architektų rūmai
Tel. +370 5 275 4241
info@architekturumai.lt