Šią savaitę paskelbta, jog beveik metus trukusio Stichinių nelaimų prevencijos ir edukacijos centro Stambule konkurso nugalėtojų laurai atiteko „Radionika“ architektams iš Kroatijos.
Bendrovės “Thyssenkrupp Elevator” organizuojamas tarptautinis kasmetinis konkursas tradiciškai vyksta vis kitame pasaulio mieste. Šiemet, bendradarbiaujant su Stambulo metropoliteno savivaldybe ir Tarptautine architektų sąjunga, konkurso vieta pasirinkta didžiausiame Turkijos mieste.
Puoselėjantis ambicijas tapti vienu svarbiausių turizmo centrų regione, Stambulas pareiškė norįs statyti etaloninį edukacinį centrą, kuriame visuomenė būtų mokoma pasirengti žemės drebėjimams ir kitoms stichinėms nelaimės, įveikti pasekmes ir taikyti tinkamas prevencines ir atkuriamąsias priemones. Jame taip pat vyks konferencijos, seminarai, kongresai. Naudojant video, audio įrangą ir simuliacines sistemas, centro lankytojai bus mokomi, kaip elgtis uragano, žemės drebėjimo, cunamio, gaisro, dūmų, atveju, taip pat – kaip suteikti pirmąją pagalbą ir komunikuoti nelaimės metu. Kad informacija būtų dar išsamesnė ir įtaigesnė, komplekse ketinama įrengti planetariumą, slėptuvę, biblioteką, informacinius stendus.
Strichinių nelaimų prevencijos ir edukacijos centras turėtų iškilti greta tarptautinio Atatiurko oro uosto besivystančiame Bakırköy rajone. Aplink 2,7 ha ploto sklypą, iki šiol naudotą kaip automobilių statymo aikštelė, išdėstyti stambūs prekybos, ekspozicinių centrų, viešbučio tūriai, iš pietų pusės jį riboja Amajama kanalas, rytinėje - nusidriekusi geležinkelio linija.
Konkursui dalyviai iš 59 šalių pateikė 287 projektus, iš kurių diskvalifikuoti 19 (12 iš jų pavėluota išsiųsti, 7 autoriai nesilaikė anonimiškumo reikalavimų). Kaip visada, tarptautinę konkurso žiuri (Javier del Pozo Portillo UIA atstovas Jaume Duró y Pifarre, architektai Rafael de la Hoz Castanys, Dalila ElKerdany, Nabil Gholam, Şulan Kolatan, Mehmet Konuralp, Manuel (Aires) Mateus, Antonio Ortíz García, Han Tümertekin, Alfonso Vegara, Ali Rıza Parsa ir Süha Özkan), sudarė vien architektai - išimtis padaryta garbės nariui Stambulo merui Kadir Topbaş. Vertindama darbus, žiuri atsižvelgė į architektūros išraiškos savitumą ir dermę su urbanistiniu kontekstu, funkcionalumą, tvarumą ir naudojimo efektyvumą. Svarbiais kriterijais buvo statinio konstrukcinės schemos logiškumas, statybos ir eksploatacijos kaštai bei galimas neigiamas poveikis aplinkai.
Trys prizines vietas pelnę darbai buvo išrinkti iš 10 finalininkų, tarp kurių buvo architektai iš Lenkijos, Rumunijos, Egipto, Italijos, Kolumbijos, Ispanijos, Graikijos.
I vietą ir 100 000 JAV dolerių laimėjo kroatų komanda „Radionika“, vadovaujama architekto Goran Rako (arch. Sara Jurincic, Iva Pejic, Iva Perucic, Ana Rako, Josip Sabolic).
Įvertinę aplinkinį urbanistinį kontekstą kaip stokojantį vertingo charakterio, nugalėtojai atvirai deklaravo sprendimą ignoruoti aplinką ir ne derintis prie jos, o kurti introvertišką struktūrą. Apytiksliai sklypo perimetru išrangytas vienaukštis, plastiškos formos plane pastatas žiedu supa vidinį kiemą-sodą. Pasak autorių, toks sprendimas – tai moderni labai seno, regionui būdingo urbanistinio morfotipo „uždara oazė“ interpretacija. Nuo aplinkos izoliuotas kompleksas stiklo sienomis atsivers į pagrindinį kompozicijos elementą – žalumos, vandens telkinių gausią vidinę erdvę, kuri būtų poilsio, bendravimo, žaidimų ir renginių vieta. Patalpos pastato perimetre išdėliotos kaip atskiri tūriai, sukabinti vienu ovalo trajektorios koridoriumi.
Žemo, taupios architektūrinės išraiškos komplekso dominantė būtų parko viduryje trykštanti aukšta fontano čiurkšlė.
Saikingumas ir paprastumas – ne tik pastato planinės struktūros, architektūrinės kalbos, bet ir statybinės konstrukcijos bei eksploatacijos charakteristikos. Pagal projektą pastato struktūrą sudarytų plieno kolonomis paremtas plieninis tinklas, sienos būtų įstiklintos. Išoriniame komplekso fasade patalpas nuo saulės saugos žaliuzės, o iš kiemo pusės ant stiklo sienų šešėlį mes tankios medžių lajos bei palei visą fasadą ištempta konsolė.
Vis dėlto gausios poetiškos sąsajos ir programiniai sprendimai stokoja realaus pagrindimo ir kelia abejonių, ar būtų efektyvūs realybėje. Plokščio reljefo, stambiais pastatais užstatytame kontekste iškilsiančio didžiulio kalno vizualinė įtaka prieštarautų autorių deklaruojamai idėjai nekurti architektūrinės dominantės. Klausimų kelia ir sodo ant stogų eksploatacijos ekonomiškumas bei komfortas šiltuoju metų laiku: kažin, ar spiginant Turkijos saulei, atsirastų daug norinčių poilsiauti ar ilgam palikti savo automobilį (ant vieno iš tūrių numatytas parkingas) šešėlio nepridengtoje erdvėje.
III vietos (20 000 JAV dolerių premija) autoriai iš Libano (vadovas – arch. Youssef Mallat) savo projekte pabandė įkūnyti informacijos tinklų, kurie yra pagrindinis įrankis viso pasaulio pastangomis pasirengti stichinėms nelaimėms ir kartu įveikti jų pasekmes, idėją.
Nors Stambulo miestas pažadėjo svarstyti galimybę pirmosios vietos laimėtojams užsakyti techninį projektą, įsipareigojimo neapibrėžtumas iškalbingai sufleruoja - didelė tikimybė, kad konkurso rezultatai liks popieriuje. Tačiau renginys, pritraukęs profesionalus iš viso pasaulio, ne tik garsina konkurso iniciatorių ir pagrindinį rėmėją. Ne mažiau nei solidūs prizai architektus dalyvauti masina platus konkurso mastas, galimybė pasirodyti pasaulinėje scenoje, būti įvertintiems architektūros autoritetų. Renginys Stambulą pozicionuoja kaip miestą, propaguojantį inovatyviomis, tvariomis idėjomis paremtą plėtrą, o apskritai architektūrą – kaip kūrybos sritį, iš esmės lemiančią kokybiškos aplinkos formavimą.
Iliustracijos: konkurso organizatorių