Žvilgtelėjus į palyginti neseniai pas mus atsiradusių vandens pramogų parkų kilmės ir plėtojimosi istoriją, seniausiu tokio laisvalaikio praleidimo komplekso prototipu laikomos pompastiškos romėnų pirtys, kurios siekia tūkstančius metų ir kurios buvo išplėtotos iki ištisų skirtingų funkcijų pramoginių kompleksų. Būtent daugiafunkciškumas yra vienas ryškiausių šiuolaikinių vandens pramogų parkų, siekiančių pasiūlyti lankytojams kuo daugiau ir kuo įdomesnių pramogų, bruožų.
Paradoksalu, tačiau milžiniškų vandens pramogų parkų idėja į Europą (nors, kaip minėta, užuomazgos kilo kaip tik senajame žemyne) atkeliavo iš Amerikos, pagrįstai laikomos pramogų gimtine. Bene kiekvienoje didesnėje valstijos vietovėje driekiasi ištisi atvirų vandens atrakcionų miesteliai, kasmet sutraukiantys milžiniškus žmonių srautus iš viso pasaulio. Vienas pirmųjų pasaulyje šiuolaikinių pramogų parkų buvo įkurtas dar 1956 m. Kalifornijoje bendrovės „Disney“. Nors idėja įkurti tokio pobūdžio pramogų parką brandinta jau daug anksčiau, bet prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas sustabdė praktiškai visas investicijas bei statybas. Tuo metu dar niekas nė negalėjo pagalvoti, kad ši, atrodo, paprasta idėja virs tokia pramogų pramone, kokią turime šiandien.
Praėjus daugiau nei penkiasdešimčiai metų po pirmųjų pramogų parkų įsteigimo, vandens pramogų parko sąvoka keičia ir prasmę, ir reikšmę. Didelis tokių kompleksų populiarumas ir paplitimas apie vandens pramogų parką leidžia kalbėti kaip apie tipologinį objektą.
Visa savo esme baseinų kompleksai yra komerciniai statiniai. Projektuojant šios paskirties statinius dažniausiai daugiausia dėmesio skiriama funkcijai, o ne architektūrinei estetikai. Tokiuose pastatuose daugiau vyrauja grynas funkcionalumas, o kompozicinė darna ar meninė išraiška mažai pabrėžiamos. Dažnai pagrindiniais komplekso akcentais tampa vandens čiuožyklų įrenginiai, o bendras įvaizdis (kuris dažniausiai būna grynai „introvertiškas“, t. y. nukreiptas į komplekso vidų, o ne į išorę) kuriamas pasitelkus skirtingą marinistinės ar kitokios vandens tematikos interpretaciją, siekiant pritraukti kuo daugiau lankytojų ir išsiskirti.
Tokios paskirties statiniai gali būti palyginti nedideli, skirti įrengti vieną, du baseinus. Tačiau dažnai neapsiribojama tokio dydžio pastatu ir vandens parkas išsiplečia didelėje teritorijoje.
Nagrinėjant vandens pramogų parkus, kaip esminiai kriterijai apibrėžiami tokių kompleksų dislokacija, funkcinis skirstymas zonomis, pasitelkiami pramoginiai elementai (įvairūs baseinai, čiuožyklos, bangos ir t. t.) bei jų bendra išraiška.
Vandens pramogų parkų dislokacija tiesiogiai siejasi su konkrečios vietovės problematika ar pranašumais. Tokie statiniai projektuojami tiek miesto ribose, tiek ir už miesto ribų. Tai taip pat priklauso ir nuo komplekso dydžio. Dažnai dideli vandens parkai projektuojami užmiesčio teritorijose, o mažesni statomi ir pačiame mieste. Vietos kompleksui statyti pasirinkimą nulemia numatoma jo paskirtis. Skirtingi dislokacijos sprendimo būdai taikomi atviriems, pusiau atviriems ar šalia gamtinių šaltinių statomiems kompleksams. Pastarieji, be abejo, statomi greta šaltinių. Atviriems baseinams statyti neretai renkamasi graži vietovė. Todėl tokie pastatai iškyla gamtos kampelyje, neretai šalia natūralių vandens telkinių.
Galima skirti pagrindines stambesnes vandens pramogų kompleksų grupes:
-
gydomieji arba druskų baseinų kompleksai,
-
pajūrio kurortinių baseinų kompleksai,
-
miesto baseinų kompleksai.
Pirmajai grupei priskirtini baseinai, kurių vanduo turi gydomųjų ar kitų išsiskiriančių ypatybių. Kaip jau minėta anksčiau, tokie kompleksai statomi šalia šaltinių, ir būtent nuo šaltinio vietos priklauso tokių objektų dislokacija. Šios grupės kompleksai dažniau naudojami kaip gydyklos, nei kaip pramogauti skirti objektai, ir jungiami į bendrus junginius su sanatorijomis ir reabilitacijos centrais.
Antroji grupė – pajūrio baseinų kompleksai. Daugiausia statomi šiltesniuose kraštuose ir jungiami su viešbučių statiniais. Tokie baseinai yra kurortuose rengiamų poilsio vietų dalis ir neretai tiesiogiai susiję su natūraliais vandens telkiniais. Tokiuose vandens pramogų parkuose vyrauja atviri baseinai.
Trečiajai grupei priskiriami miestuose ar priemiesčiuose statomi kompleksai, kuriuose vyrauja uždaro tipo baseinai. Santykinai šios grupės kompleksus galima vadinti pramogų kompleksais, nors iš esmės visų grupių vandens parkai nėra sporto kompleksai, jie dažniausiai skirti pramogauti. Miesto baseinų kompleksų dislokacija nėra siejama su tankiai apgyvendintomis teritorijomis kaip kitas funkcijas atliekančių didelių kompleksų. Tai lemia pati vandens pramogų parkų paskirtis: tokie kompleksai nėra kasdien lankomi objektai. Tačiau visiškai nepaisyti patogaus susisiekimo su tankiai apgyvendintomis teritorijomis ar didesniais miestais (tuo atveju, jeigu kompleksas yra užmiesčio teritorijoje) negalima.
Modernios koncepcijos vandens pramogų parkai, atsižvelgiant į vietovės galimybes, rengiami ir kombinuoti − dalis atrakcionų bei vandens pramogų yra lauke, dalis − pastato viduje. Tokiu būdu užtikrinama kryptinga parko veikla ištisus metus (o tai ypač aktualu mūsų klimato sąlygomis).
Į vandens pramogų parko kompleksą įeina daug įvairių vonių ir papildomų pramogų. Šiuolaikiniai vandens pramogų parkai pirmiausia tapatinami su gausybe pramogų, suteikiančių įvairiausių įspūdžių ir pojūčių. Ekstremalios pramogos, kaip galimybė skrieti didžiuliu greičiu ar patirti laisvo kritimo jausmą, ar išplėtoti teminiai pirčių kompleksai ramiai atsipalaiduoti. Tobulėjant technologijoms, auga ir vandens pramogų kokybė, ką jau kalbėti apie naujas pramogavimo formas.
Dažniausiai komplekse projektuojamas vienas pagrindinis baseinas, aplink kurį grupuojami mažesni. Pagrindinėje vonioje įrengiama bangavimo sistema, sukurianti jūrų bangų įspūdį. Kitos vonios skirstomos į šilto ir vėsaus vandens vonias. Jose įrengiama sūkurinė vonia, įvairios povandeninės srovės ir pan. Dažnai pramogauti skirtų baseinų komplekse būna vienas sportinio tipo baseinas (baseinas su plaukimo takeliais). Bet tai nėra privalomas atributas. Beveik privalomas atributas vandens pramogų parke − vandens čiuožyklos. Joms reikalinga nuo didžiojo baseino atskirta dalis. Jos gali būti įrengiamos pagrindiniame baseine arba projektuojamos atskirai. Tokiu atveju didysis baseinas ir čiuožyklų nusileidimo takeliai sujungiami negiliu „vandens taku“. Prie mažesnių baseinų projektuojamos krintančios vandens srovės, vadinamos kaskadomis. Be baseinų, vandens pramogų parkuose yra pirčių kompleksai su visų įmanomų rūšių pirtimis (rusiška, suomiška, turkiška ir pan.), masažo, gydomosios vandens terapijos (sroviniai dušai, povandeninis masažas ir pan.) patalpos, soliariumai. Taip pat tokio tipo objektuose gali būti siūlomas ir grožio pramonės kompleksas. Neretai baseinų kompleksuose projektuojamos kirpyk-los bei grožio ir įvairiausių terapijų salonai, taip pat sporto klubų salės ar populiarių žaidimų (pvz., biliardo) kambariai.
Prie atvirų baseinų gali būti projektuojami paplūdimiai su barais. Tačiau ir uždaruose baseinų kompleksuose dažnai įrengiamos poilsio salelės su įvairiausio tipo barais ir restoranais, nes tokio tipo objektuose žmonės praleidžia nemažai laiko, neretai lankomasi šeimomis ar didesnėmis grupelėmis.
Vandens pramogų parkai išsiskiria siūlomų pramogų gausa, o funkcijų – šiuo atveju patalpų – gausa ir patogus jų išdėstymas, paprastas orientavimasis komplekse bei darni visuma yra svarbiausi, taip pat ir sunkiausi uždaviniai projektuojant kompleksą. Ryškus naujos koncepcijos vandens pramogų parkų bruožas − kompleksiškumas. Vandens pramogų parkai paprastai būna padalyti į keletą zonų. Iš esmės funkcinis skirstymas zonomis nedaug kuo skiriasi nuo paprasto baseino. Pagrindinės sudedamosios dalys yra tokios pačios: t. y. pagrindinis objektas – baseinas ar baseinai, – o kitos patalpos dėstomos aplink, kad būtų patogu patekti. Lankytojai į baseiną turi patekti tik per persirengimo kambarius ir dušus. Viršutiniams drabužiams projektuojama atskira drabužinė. Kitos pagalbinės patalpos panašios į įprastines.
Tačiau yra ir skirtumų. Visų pirma baseinų komplekso planinė struktūra niekada nebus tokia paprasta ir aiški kaip vieno baseino. Tai nulemia vien baseinų vonių gausa. Taip pat ir didelis lankytojų srautas sukelia savų problemų. Esant dideliam žmonių kiekiui įėjimas ir išėjimas iš persirengimo patalpų projektuojami atskiri, kad nesusitiktų ateinantys ir išeinantys žmonės. Be to, dideliam žmonių kiekiui reikia ne tik didesnio, bet ir gerai įrengto vestibiulio. Norint užimti laukiančius lankytojus, o kartu ir tuo pasinaudoti, vestibiulyje dažnai teikiamos papildomos paslaugos: įrengiamos nedidelės kavinukės, parduotuvėlės, spaudos kioskai ir pan. Visos šios papildomos patalpos, kartu su persirengimo kambariais, dušais, kasomis, administracijos, trenerių ir prižiūrėtojų, inventoriaus patalpomis, medicinos punktu ir pan. dažnai jungiami į vieną bloką, o baseino siūlomų pramogų įvairovė – į kitą.