Vytautas Brėdikis, Nijolė Bučiūtė, Vytautas Edmundas Čekanauskas, broliai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai pokariu buvo ta jaunoji architektų karta, kuri sukūrė išskirtinius modernizmo pastatus ir ne tokius įdomius daugiabučius namus.
Instaliacijos, kuri susideda iš trijų dalių, autorius A. Novickas sako, kad jo požiūris į lietuviškąjį modernizmą poetiškas, ir instaliacijoje sovietmečio architektūros nei šlovina, nei teisia – tiesiog siūlo daugiau ja pasidomėti.
„Šita paroda norėjosi kitokio požiūrio į Lietuvos modernios architektūros lauką – konceptualesnio, kritiškesnio. Norėjosi peržengti architektūros parodos ribas ir vis dėlto sukurti šiuolaikinio meno parodą“, – kalbėjo menininkas.
Autorius atidengė buvusių Dailės parodų rūmų grindis, tokias, kokias jas sukūrė architektas V. E. Čekanauskas. Iššlifuotais žodžiais A. Novickas bando įvardyti, kokia buvo ta sovietmečio architektūra.
Fotografijų stende – nuotraukos iš asmeninių architektų archyvų. Pavyzdžiui, Nasvyčių projektuotame „Neringos“ restorane – kambarėlis, kuriame buvo klausomasi restorano svečių pokalbių. Architektūros detalės, užrašai, pasak autoriaus, tai lobynas, kurį saugoti turėtų architektūros muziejus, tačiau jo Lietuvoje, deja, nėra.
Filmu A. Novickas atkūrė prieš 50 metų vykusį įspūdžių vakarą, kuriame architektas Algimantas Mačiulis pasakoja apie kelionę po Suomiją ir rodo skaidres.
„Buvo kaip tik chruščiovinis atšilimas, orientuotasi į industrinę, modernią statybą. Jauni ambicingi Lietuvos architektai, ta karta, gimusi 1930 metais, vis dėlto čia pamatė visai kitas galimybes. Jiems tai buvo visų pirma galimybė įsilieti į taip trokštamą tarptautinę modernizmo bendruomenę, pagal to meto galimybes. Kita vertus, jie stengėsi išlikti saviti ir išlaikyti tą nacionalinio savitumo dėmenį Sovietų Sąjungos kontekste“, – kalbėjo architektūros istorikė Marija Drėmaitė.