Atgarsiai iš XIII Venecijos architektūros bienalės

Romantikų ir savotiška meno festivalių sostine tituluojama Venecija (Italija) paskutinėmis rugpjūčio dienomis staiga pabudo iš tingokos vasarinio turizmo rutinos. Mieste padaugėjo žmonių juodais aprėdais ir/ar apvaliais akiniais storais juodais rėmeliais.

Kas du metus vykstanti Venecijos architektūros bienalė – tai didžiausia tarptautinė architektūros, kaip meno, kultūros šakos, šventė. Skirtinguose paviljonuose šalys ar architektų biurai demonstruoja savo kūrybą, dalinasi idėjomis, problemomis, žaidžia ar provokuoja. Gausią ekspoziciją papildo įvairūs renginiai: šiemet „Bienalės sesijos“ metu daugiau kaip 60-ies architektūros universitetų studentai tirs ir interpretuos bienalės turinį, o „Susitikimuose architektūroje“ įžvalgomis dalinsis garsūs architektai, sociologai, kuratoriai, menininkai ir filosofai; tuo pačiu vyks įvairios kūrybinės dirbtuvės, turai.

Kaskart iš viso pasaulio urmu bienalėn plūstančius architektus traukia galimybė susipažinti su naujausiomis architektūrinėmis temomis, idėjomis, koncepcijomis, tačiau ne mažiau – proga susitikti, pamatyti profesinius guru gyvai, padiskutuoti, pabūti pozityvioje atmosferoje, teigiančioje optimizmą, bendrumą, žadinančią kūrybinę energiją, sklaidančią ekonominės krizės sukeltą netikrumą, apatiją, izoliacijos jausmą.

Nors bienalės dalyviai ir didžioji dalis lankytojų – profesionalūs architektai, dėl savo masto, renginių įvairovės ir išskirtinio tarptautinės žiniasklaidos dėmesio bienalė yra tapusi viena efektyviausių platformų, traukiančių visuomenės dėmesį į architektūros kultūrą.
Kaip tik ryšys su visuomene ir yra centrinė problema, nagrinėjama tryliktojoje bienalėje. Anot Venecijos architektūros bienalės prezidento Paolo Barata‘os, „dar prieš ekonomikos krizę visuomenė įprato į architektą žvelgti kaip į „šventės magą“, projektuojantį išskirtinius pastatus, o ne kasdienės aplinkos, skirtos individualiam ir bendruomeniniam gyvenimui, kūrėją“. Todėl viena svarbiausių šiemetinės bienalės temų – kaip sumažinti prarają tarp architektūros ir visuomenės, sukelti diskusijas apie architektūrą, padėti architektams rasti kelią iš kūrybinio savitumo krizės, o tuo pačiu padrąsinti visuomenę suprasti architektūrą ir aktyviai dalyvauti aplinkos formavime.

Pasak bienalės kuratoriaus architekto David‘o Chipperfield‘o, šiemetinė tema „Common ground“ („Bendras pagrindas“) turėjusi paskatinti architektus reaguoti prieš vyraujančią profesinę ir kultūrinę tendenciją, propaguojančią kūrybą kaip individualaus ego išraišką. Kuratorius skatino kolegas pademonstruoti kultūrinio tęstinumo – bendrų idėjų, kultūrinių tradicijų, kintančių visuomenės vertybių sistemos - įtaką ir svarbą architektūrai, pasidalinti bendrais rūpesčiais ir lūkesčiais.

Tradiciškai bienalės ekspoziciją sudaro pagrindinio kuratoriaus organizuota paroda, nacionaliniai paviljonai ir pavienių architektūrinių komandų darbai. Kaip visada, bienalė okupavusi Venecijos rytinį pakraštį – buvusią karinės laivybos bazę „Arsenale“,Giardini parką, taip pat išsibarsčiusi įvairiuose pastatuose bei viešose erdvėse mieste.

Tarp Arsenalės mūrų įsitaisiusią 10 000 kv. m. plotą užimančią teminę parodą „Common ground“ sudaro D.Chipperfieldo pakviestų 69 šiuolaikinių architektų, fotografų, menininkų, kritikų, mokslininkų darbai. Įspūdinga mozaika architektūros mylėtojus svaigina ne tik turiniu ir idėjomis, bet ir garsiausiais vardais, tokiais kaip J.Nouvel, B.Tschumi, N.Foster, K.Frampton, Z.Hadid, J.Herzog ir P. de Meuron, R.Moneo, A. Weiwei, SANAA, A.Siza, E.Souto de Moura, P.Zumthor ir kiti. Nors ir kaip būtų užimtas, kvietimo sudalyvauti bienalės pagrindinėje parodoje, savotiškame architektūros kūrybos olimpe, tikriausiai atsisakytų retas.

Dėl ypatingo, unikalaus pasaulinio architektūrinio renginio šlovės įvairios pasaulio šalys taip pat laiko garbės reikalu pristatyti savo ekspoziciją Venecijos architektūros bienalėje. Tarptautiniu nacionalinės architektūros, kaip savitos kultūros dalies bei vietinių architektų kūrybinio potencialo pristatymu (tuo pačiu – ir kūrybinių architektūrinių paslaugų eksportu) besirūpinančios šalys bienale naudojasi kaip galingu laivu, nešančiu pirmyn visus, kurie yra denyje. Tryliktojoje bienalėje tokių „keleivių“ – 55, tarp kurių Kosovas, Angola, Kuveitas ir Peru dėvi naujokų kepures.

Šiemet Lietuva tradiciškai liko tylaus stebėtojo rolėje. Valstybei nusprendus, kad ir vėl nėra lėšų architektūros pristatymui garsiausiame tarptautiniame renginyje, savo paviljono neturime.

Naujausia Lietuvos architektūra, sukurta jaunų profesionalų, buvo oficialiai pristatyta (nors ne tokiai gausiai auditorijai ir ne tokį ilgą laiko tarpą, kaip būtų turint savo paviljoną) tarptautinio žurnalo „A10 European architecture magazine“ konferencijoje „What about young architects in...?“, kuri tik prasidėjus bienalei, vyko Palazzo Widmann pastate. Konferencijos metu žurnalo korespondentai iš įvairių Europos šalių apžvelgė kūrybinę atmosferą savo šalyse, pristatė potencialių architektūros kūrėjų vardus ir darbus. Šio straipsnio autorė pranešime pasakojo apie studijų „Arches“, „A01 architektai“, „Kūnas“, „Andre Baldi architektūra urbanistika“, „G.Natkevičius ir partneriai“, „Paleko ARCH studija“, „4Plius“, „Pupa“ ir „A4 architektai“, „GUM projects“, „JAD“+“Architektūros linija“, „Trys A.M.“+“Suti“, „Processoffice“, architekto Š.Kiaunės projektus ir „BeePart“ bendruomenės centrą Pilaitėje, Vilniuje. Jaunų lietuvaičių darbai sulaukė auditorijos komplimentų dėl inovatyvumo, profesionalumo ir kokybės, kuriuos sekė jau nebe pirmąkart reiškiama nuostaba, kodėl Lietuva neturi savo ekspozicijos Venecijos architektūros bienalėje, neišnaudodama savo galimybių ryškiau įsirašyti į tarptautinį architektūros žemėlapį.

Būdo, kaip būti pastebėtiems tarp dešimties kitų šalių paviljonų, tuo pačiu atsakant į bienalės temą, šalys-dalyvės ieškojo įvairiai. Vieni kėlė klausimus, kiti abstrakčiai kvietė diskutuoti, treti siūlė atsakymus.

Kai kurios šalys atskaitos tašku pasirinko materialiuosius architektūros elementus: Egipto paviljonas – plytos, Suomijos (Alvar Aalto) paviljonas – medžio (ko gi daugiau) temomis. Kitos, priešingai, žaidė idėjomis, abstrakčiomis koncepcijomis, gimusiomis iš asociacijų ir nežabotos fantazijos. Vengrija ir Tailandas paviljonus pripildė šmaikščiais architektūros studentų sukurtais maketais, penkiasdešimtmetį švenčiantis Šiaurės šalių paviljonas tapo parodine aikštele jaunesnių nei 50-ies architektų improvizacijoms asmeninio požiūrio į architektūrą tema, išreikštų taipogi maketais.

Vengrijos paviljonas. "Spacemaker". Giardini.

Airijos paviljonas. "Shifting grounds". Arsenale.

Kai kurios šalys, pavyzdžiui Kinija, Airija ekspozicines erdves panaudojo kaip talpą menui, kvestionuojančiam universalias idėjas. Kitos pačią paviljono architektūrą, erdvę interpretavo kaip objektą, akcentuodami individualų, emocinį, sensorinį architektūros patyrimą. Specialų žiuri apdovanojimą pelnęs Lenkijos paviljonas atskleidžia architektūrą kaip aplinką, kuri yra garsų šaltinis, ir kaip sistemą, kuriančią erdvės „garso takelį“. Įėjęs į tuščią, gryną paviljono erdvę, nulietą šviesos, krintančios per stoglangį, lankytojas netikėtai patenka į paslaptingą atmosferą, pritrenkiančią empiriniu architektūros patyrimu per garsą. Nežymūs sienų, grindų pakeitimai, ventiliacijos sistemos paviljone rekonstrukcija pavertė Lenkijos paviljoną garso skulptūra, dūzgiančia keistais, hipnotizuojančiais triukšmais. „Gyvą“ garso foną sudaro specialiai sustiprinti, nuo paviršių atsispindintys paties paviljono garsai ir triukšmas, mikrofonais „gaudomas“ iš tame pačiame pastate esančių kaimyninių paviljonų.

Lenkijos paviljonas. "Making the walls quake as if they were dilating with the secret knowledge of great powers". Giardini.

Olandija prieš 58 metus G.Rietveld‘o sukurtą paviljoną pavertė nuolatinės transformacijos objektu: palubėje pakabintais bėgiais slenkančios audeklo užuolaidos dalina paviljono erdvę į kelias, kurių parametrai, forma, apšvietimas, nuotaika pastoviai kinta.

Olandijos paviljonas. "Re-set". Giardini.

Architektūrą kaip emocijų generatorių nagrinėjęs Kosovas kviečia lankytojus sudalyvauti apklausoje apie įvairius sovietmečiu šalyje iškilusius pastatus. Pasirinkdami, kokią emociją – baimę, laisvę, džiaugsmą, nerimą ir t.t. – jiems kelia pastato nuotrauka, parodos lankytojai, ant kuratorių, brėžia gaires naujai Kosovo architektūrai.

Kosovo paviljonas. "The Filigree maker". Arsenale.

Visuomenės balsas tapo svarbia Estijos ekspozicijos dalimi. Nykstančio sovietmečio paveldo, jo svarbos miesto identitetui temą mūsų kaimynė nagrinėja vieno pastato – 1980-aisiais statytos Talino koncertų salės Linnahall – pavyzdžiu. Paviljone sukūrusi nedidelę Linnahall interjero ištrauką (čia atboginti originalūs minkštasuoliai, veidrodžiai ir elektroninis laikrodis), Estija filmuotoje medžiagoje demonstruoja visuomenės, nuo politikų, architektų, menininkų iki atsitiktinai gatvėje sutiktų paauglių, nuomonę apie sovietmečio architektūros objektą, bene ryškiausiai atspindintį bendrą problematiką.

Estijos paviljonas. "How long is a life of a building?". Arsenale.

Ryšio su istorija, gamtiniu, kultūriniu, architektūriniu paveldu eksploatuotas daugelyje nacionalinių paviljonų. Argentina pateikė išsamią nacionalinės architektūros retrospektyvą. Čilė pakvietė 7 architektų grupes bendru idėjų pagrindu imti druskingą kraštovaizdį „Cancha“, kurio nuotaika, tekstūra, kvapas, koloritas itin raiškiai atskleistas subtilioje ekspozicijoje. Meksika, šiemet spinduliuojanti naujakurio džiaugsmu, pavydėtinoje erdvėje (rekonstruojamoje Šv. Lorenco bažnyčioje) demonstruoja keliolika visuomeninių, kultūrinių projektų naujos ir senos architektūros dermės tema. Atkreipti dėmesį į aplinkos fizinį ir semantinį daugiasluoksniškumą provokuoja mūsų kaimynai latviai, nediduką paviljoną pastatę šv. Zacharijaus aikštėje. Veidrodinės Latvijos paviljono sienos, išgraviruotos neįkyriu vienos pagrindinių Rygoje Brivibas gatvės išklotine, į praeivio akies tinklainę įspaudžia Venecijos, Rygos ir jo paties atvaizdą viename paveiksle.

Argentinos paviljonas. "Identidad en la diversidad". Arsenale

Čilės paviljonas."Cancha: Chilean soilscapes". Arsenale

Meksikos paviljonas. "Culture under construction. Collectivity of cultural space". Šv. Lorenco bažnyčia.

Latvijos paviljonas. "Inner freedom". šv. Zacharijaus aikštė.

Pragmatiški dabarties iššūkiai bei problemos taip ryškūs bienalėje. Matyt, dėsninga, jog viena iš šalių, pasirinkusi architektūros realybės pasaulinės krizės fone aspektą, yra Graikija, nagrinėjanti urbanistines, socialines, architektūrines transformacijas, viešosios erdvės kaitą Atėnuose krizės laikotarpiu.

Graikijos paviljonas. "Made in Athens". Giardini.

Kitokia – stichinės nelaimės - krizė prisidėjo prie bienalės Auksinio liūto už geriausią nacionalinę ekspoziciją skyrimo Japonijai. Architekto Toyo Ito vadovaujama jaunų profesionalų komanda nusprendė cunamio sugriauto Rikuzentaka miesto gyventojams sukurti ir pastatyti laikinus pastatus, skirtus bendruomenės susirinkimams ir diskusijoms apie atgaivinamo miesto architektūrą bei būstą. Architektai pusę metų lankė teritoriją ir bendravo su namų netekusiais miestiečiais, kūrė įvairius pastato modelius (jie išeksponuoti maketų parodoje). Komisiją sujaudinęs ir įtikinęs projekto rezultatas – ne tik pradėtas įgyvendinti projektas, bet ir pats kūrybinis procesas, atskleidęs esminį architektūros prasmės ir uždavinių, esant ekstremaliai situacijai, nagrinėjimą, taip pat itin tamprių ryšių tarp architektų, bendruomenės bei kuriamos architektūros užsimezgimą.

Japonijos paviljonas. "Architecture. Possible here? Home-for-all". Giardini.

Visame pasaulyje bendrų socialinių, ekonominių, politinių tendencijų ir jų įtakos kintančiam architekto, architektūros vaidmens supratimui, nagrinėjimas bendras daugeliui ir autorinių, ir nacionalinių ekspozicijų. Rinktinę sparčiai gausėjančių iniciatyvų „iš apačios“, visuomenės įtakos miesto erdvinei, funkcinei struktūrai, miesto naudojimui žaismingai ir suvokiamai (jei žiūrovas dar nepervargęs nuo informacijos kiekio) pateikė JAV, pelniusi Specialų žiuri apdovanojimą.

JAV paviljonas. "Spontaneous interventions: design actions for the common good". Giardini.

Kroatijos paviljone visuomenė yra absoliutus protagonistas, o architektūra – veiksmo erdve ir taikiniu. Nuo lubų nukarusiuose permatomuose audeklo lakštuose projektuojama dokumentinė video medžiaga porina apie Kroatijos miestuose augantį miestiečių grupių ir iniciatyvų tinklą, kovojantį už tiesioginę demokratiją ir miesto, kaip erdvės visiems, atsikovojimą iš privataus kapitalo rankų.

Kroatijos paviljonas. "Direct democracy demands direct space". Arsenale.

Nebe visuomenės iniciatyvos, o profesionalaus planavimo urbanistinės idėjos pristatomos didelių teritorijų pertvarkymo projektuose. Prancūzija šiemet tiria priemiesčių potencialo integravimo, agrarinės ir miesto aplinkos sujungimo problematiką. Danija ėmėsi dar didesnės teritorijos, Grenlandijos salos, potencialo tyrimo ir galimų scenarijų kūrimo. Tikros džiovintos žuvies kvapu persunktoje, arktinio vėjo, sniego gurgždesio ir bėgančio šunų kinkinio garsais skambančioje paviljono erdvėje pateikiamos didžiausios pasaulyje salos apgyvendinimo, susisiekimo sistemos, socialinės gerovės ir ekonomikos kūrimo, gamtinių išteklių panaudojimo idėjos.

Danijos paviljonas. "Possible Greenland". Giardini.

Tačiau bene ryškiausią planavimo „iš viršaus“, nenuostabu - itin ambicingame urbanistiniame projekte pristatė Rusija, šįmet pirmąkart gavusi bienalės apdovanojimą, Specialų žiuri pažymėjimą. Pirmame ekspozicijos aukšte pro lupas, įtaisytas juodose sienose, lankytojams leidžiama pažvelgti į slaptų, jokiuose žemėlapiuose tuomet nežymėtų, Šaltojo karo metu Rusijoje įkurtų miestų, skirtų kosmoso, karinei ir kitai pramonei bei tyrimams vystyti, istoriją, dėstomą nespalvotose nuotraukose.
Pakilus į antrąjį aukštą, apžlibti galima ne tik nuo kontrastingo tamsiam it rūsys pirmajam aukštui interjero, švytinčio skaitmeninių kodų ornamentu, užklotu ant sienų, grindų ir lubų. Rusijos planai Skolkovą paversti aukščiausio lygio mokslo ir technologijų centru, pasitelkus pasaulinį architektūros ir urbanistikos žvaigždyną (į kurį, beje, įtrauktas ir šiemetinės bienalės kuratorius) arba atima amą, arba sužadina skepsį. Skoningo, vientiso dizaino ekspozicija, simboliškai skaitoma pasitelkus naujausias technologijas, siunčia raiškią žinutę apie šalies, kasdien susiduriančios su begale vidinių socialinių, ekonominių, aplinkosauginių, būsto problemų, prioritetus ir norimą suformuoti supervalstybės įvaizdį.

Rusijos paviljonas. "i-city". Giardini.

Aiškiai suformuluota, stipri žinia – paviljono bienalėje, kupinoje begalės informacijos ir vaizdų, sėkmės sąlyga. Bendro vardiklio savo ekspozicijoms ieškojo įvairių architektų biurų kūrybą pristačiusios Ispanija, Italija, D.Britanija, eksponavusi kelių britiškų studijų, įvairiose pasaulio vietose (Kinijoje, Japonijoje, Olandijoje, Brazilijoje ir kt.) ieškojusių atsakymų į universalius, nebūtinai tiesiogiai su architektūra, susijusius klausimus.

Venecijos architektūros bienalė yra meno festivalis, tačiau ji, lyginant su kitomis meno rūšimis, kaip kolektyvinis profesionalo ir visuomenės kūrinys, itin ryškiai atskleidžia kiekvienai šaliai aktualias problemas, vertybes, visuomeninę atmosferą. Architektūra tampa tuo bendru vardikliu, pagrindu, per kurį bienalėje atsiskleidžia skirtingumai, ieškoma bendrumų.

Tekstas ir fotografijos: Rūta Leitanaitė

XIII Venecijos architektūros bienalės 2012 faktai:

Kuratorius:arch. David‘as Chipperfield‘as
Tema:„Common ground“ („Bendras pagrindas“)
Vietos:Arsenale, Giardini, įvairios Venecijos miesto vietos
Trukmė:2012 rugpjūčio 29 – 2012 lapkričio 25
Dalyvių:119
Nacionalinių paviljonų:55
Pirmą kartą dalyvaujančios šalys:Kosovas, Angola, Kuveitas ir Peru
Lietuvos paviljonas:nėra

APDOVANOJIMAI

Auksinis liūtas už gyvenimo nuopelnus: arch. Alvaro Siza Vieira
Auksinis liūtas už geriausią nacionalinį paviljoną: Japonija. „Architecture possible here? Home-for-All“ Naoya Hatakeyama; Kumiko Inui; Sou Fujimoto; Akihisa Hirata. Komisaras: Toyo Ito. Vieta: Giardini
Auksinis liūtas už geriausią autorinį paviljoną parodai „Common ground“:“ Torre David / Gran Horizonte, 2012“ Urban-Think Tank (Alfredo Brillembourg, Hubert Klumpner) su Justin McGuirk. Vieta: Arsenale, Corderie.
Sidabrinis liūtas už ekspoziciją „Common ground“ parodoje: Grafton Architects (Yvonne Farrell and Shelley McNamara, Airija). Vieta: Giardini, Centrinis paviljonas

Specialūs žiuri pažymėjimai skirti: