Lietuva vis dar išgyvena sunkų la ikotarpį. Arba išoriniai priešai, arba mes pa tys viską komplikuojame. Netvarka, nesusikalbėjimas, neįsikla usymas kiekvienoje srityje, vis giliau kla mpinantis intrigų liūnas, biurokratizmas ir korupcija pa gimdo visuotinį chaosą. Viena tų šakų, kurioje ne visi žaidėjai jaučiasi žaidžiantys pa gal vienodas taisykles, kur situacija tokia pa ini ir sudėtinga, kad normalus darbas tapo sunkiai įmanomas, yra Lietuvos nekilnojamojo kultūros pa veldo apsaugos sistema.
Paminklų restauravimo projektavimo instituto Specialiųjų darbų skyriaus pagrindu 1994 m. įkurtos UAB „Elvora“ direktorius, paminklotvarkos ekspertas Jakovas Mendelevičius nusprendė išdėstyti savo poziciją apie tai, kas vyksta už uždarų valstybės paveldosaugos tarnybų durų. Kad pokalbis įgautų ne vien tik kritinio atspalvio, J. Mendelevičius čia pat pasiūlė ne vieną sprendimo būdą, kuris padėtų, jo nuomone, susikalbėti architektūros paveldotvarkos proceso dalyviams.
Architektūros paveldo sargų nekompetencija, nepagarba ir priešiškumas
Pokalbį specialistas pradėjo pasakojimu apie prieš porą metų žiniasklaidoje nuskambėjusį atsitikimą, kai, gavus finansavimą iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų, Bernardinų bažnyčioje ir vienuolyno ansamblyje buvo pradėti restauravimo darbai. Vos pradėjus darbus, į Kultūros paveldo departamentą (KPD) atkeliavo informacija, kurioje J. Mendelevičiaus vadovaujama bendrovė buvo apkaltinta gotikinių kontraforsų griovimu. „Tą pačią dieną į objektą prisistatė KPD atstovas su žurnalistais iš televizijos. Jau pirmą dieną per televiziją buvo pranešta, kad UAB „Elvora“ išgriovė gotikinius kontraforsus. Netrukus už padarytą žalą man buvo skirta bauda. Tuomet pareikalavau, kad būtų sukviesta specialistų komisija, kuri nustatytų, ar žala paveldui buvo padaryta, ar ne. KPD direktorė sudarė komisiją, kuri nustatė, kad jokios žalos nepadaryta – griauti buvo tik sovietmečio mūrai. Tačiau komisijos vadovė išvadų nepasirašė. Man beliko kreiptis į teismą. Pirmąją instanciją laimėjau“, – nemalonia patirtimi dalijosi J. Mendelevičius.
Tad kas iš tiesų padaryta ir kas nebuvo daroma Bernardinų ansamblyje? Pasak specialisto, buvo nuardyta ne senovinė, bet 1980 m. sumūryta kontroforso dalis. Su jos mūrais jaunystėje teko dirbti ir pačiam J. Mendelevičiui. Labiausiai pašnekovą šioje istorijoje papiktino tas faktas, kad iki paskiriant baudą su juo niekas nenorėjo bendrauti, niekas nenorėjo išgirsti jo nuomonės. Nuosprendis buvo paskelbtas neištyrus įvykio.
Analogiška situacija ištiko ir bendrovės „Archinova“ direktorių architektą Antaną Gvildį. Už Aušros vartų galerijoje atliktus darbus jam ir dar trims specialistams buvo panaikinti kultūros paveldo apsaugos specialistų atestatai. Apie kolegos situaciją J. Mendelevičius pasakojo: „Aušros vartų koplyčia – šventa vieta. Kad prie jos būtų galima prieiti, 1932 m. Lenkijos okupuotame Vilniuje buvo rekonstruotas į koplyčią vedantis koridorius – laiptai ir prieangis. Po beveik 80 metų laiptus prireikė remontuoti. Architektas A. Gvildys iš KPD gavo sąlygas, kuriose buvo nurodyta, ką galima daryti ir ko – ne. Vertybės dokumentuose nebuvo nurodyta, kad grindų danga ir betoniniai laiptai yra vertingi. Atsižvelgę į tai, specialistai parengė projektą, pagal kurį eksploatuoti netinkami betoniniai laiptai buvo aptaisyti marmuru. Dėl to kilo didžiulis skandalas, visuomenėje buvo klaidingai suformuota nuomonė, kad A. Gvildys išniekino Aušros vartų koplyčią. Už tai (už ką – taip ir liko neaišku) trims specialistams buvo atimtas atestatas. Ir vėl neatsižvelgus nei į autorių paaiškinimus, nei į Lietuvos restauratorių sąjungos ekspertų tarybos nuomonę, nei į ICOMOS Lietuvos nacionalinio komiteto išplėstinio biuro posėdyje dalyvavusių specialistų nuomonę, nei į KPD specialistų nuomones, nesutampančias su vadovybės nuomone.
Šios dvi istorijos atskleidžia ne vieną opią paminklotvarkininkų terpėje verdančią problemą. J. Mendelevičius paminklotvarkos sistemoje pirmiausia pasigenda kompetencijos. Sugrįždamas prie A. Gvildžio istorijos, jis klausia, ar gali valdininkai, tarp kurių nebuvo nė vieno projektuojančio architekto, įvertinti paminklotvarkos sprendimą? Ko verti Architektų sąjungos, Restauratorių sąjungos ir ICOMOS ekspertų teigiami atsiliepimai?
J. Mendelevičius įsitikinęs, kad abejotinų projektų įvertinimą KPD užsakymu turėtų atlikti nepriklausomi (KPD nedirbantys) ekspertai. KPD savo išvadose turėtų remtis rašytiniu projekto vadovo paaiškinimu, recenzentų ir ekspertų išvadomis.
Dar viena paminklotvarkos žaizda – nepagarba specialistams. „Su žmonėmis taip elgtis negalima. A. Gvildys – pripažintas specialistas, tai žmogus, nusipelnęs Lietuvos paminklotvarkai. Jį išmetė iš sistemos kaip musę iš barščių. Pirmiausia su projekto vadovu reikėtų išsiaiškinti, kas ir kodėl padaryta, ir tik tada atlikti sprendimų ekspertizę ir priimti sprendimus. Deja, KPD veikia atvirkščiai“, – apgailestavo bendrovės „Elvora“ direktorius.
J. Mendelevičius įvardijo dar vieną problemą – priešiškumą. Nors ir keista, paminklotvarkos kovos ringe susitiko vieno tikslo siekiantys žmonės. J. Mendelevičius pasakojo: „Esame skirtingose barikadų pusėse, o turėtų būti atvirkščiai. Mūsų visų užduotis – tvarkyti paveldą. Tačiau dabar dėl to, kad nėra racionalaus dialogo, esame didžiausi priešai. Ką galime sukurti būdami priešais? Problema virto ir sistemine, ir asmenine. Kalbant apie sistemines problemas, reikia pabrėžti, kad vyrauja visiška KPD vienvaldystė. Kas yra gerai, o kas blogai, sprendžia valdininkai. Architektai bijo projektuoti senamiestyje, ekspertai bijo rašyti ekspertizes, teritorinių padalinių specialistai bijo derinti.“
Tam davė, kitam pritrūko
J. Mendelevičius priminė dar vieną neseniai įvykusią istoriją, kai 2009 m. pabaigoje sudegė Labanoro Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia. Pašnekovo nuomone, ji galėjo sudegti ir dėl sisteminių projektavimo problemų. Jis pasakojo, kad KPD sutinka finansuoti tik restauravimo projektus, o pritaikymą turi finansuoti naudotojai. Štai kodėl restauruojant bažnyčią nebuvo pakeista elektros instaliacija. Specialistas įsitikinęs, kad paminklotvarkos projektas – vientisas dokumentas, nedalijamas kaip Paveldo tvarkybos reglamentų (PTR) nuoroda į atskiras restauravimo ir pritaikymo dalis. Pagal finansavimo šaltinius atskirti gali būti tik kiekio žiniaraščiai ir kainų skaičiavimai. Jei PTR sistema galios ir toliau, tokios skaudžios pamokos gali dar ilgai kartotis. Biurokratiniai reikalavimai įgijo tokį mastą, kad prioritetą turi ne sprendimų esmė, bet forma. Už formos neatitikimą PTR grasinama atimti atestatą.
Nepagarba projekto vadovui ir autoriui
Pašnekovas įsitikinęs, kad projekto vadovas privalo būti objekto šeimininkas. Be jo žinios jokie sprendimai projekte ir objekte negali būti priimami arba koreguojami. Projekto vadovas visiškai atsako už sprendimų pagrįstumą ir kokybę. Jis turi teisę ir pareigą, esant reikalui, už savo lėšas samdyti projektinių sprendimų recenzentus, kviesti, jo nuomone, tinkamų specialistų grupę (neformali taryba) sprendimams peržiūrėti ir svarstyti. Būtent projekto vadovo vaidmens nesupratimas – pagrindinė sisteminė KPD klaida.
Atestavimas dėl atestavimo
Anot pašnekovo, visame civilizuotame pasaulyje atestuotam specialistui, nuolat dirbančiam toje srityje ir nė karto nenusižengusiam, atestatas suteikiamas neterminuotai. „Jei aš dirbu šioje srityje, kodėl, praėjus penkeriems metams, turiu vėl atestuotis? Kam to reikia – žmogui, valstybei, paminklams? Atestuojami turi būti tik veiklą pradedantys specialistai ar darbuotojai, dvejus trejus metus nevykdę jokių tyrimų ar projektavimo darbų, arba specialistai, kuriems buvo panaikintas atestatas“, – kalbėjo pašnekovas. Be to, pasak J. Mendelevičiaus, specialistų atestaciją turi vykdyti KPD nepavaldi atestacinė komisija. Atestaciją turi vykdyti visuomeninės specializuotos (Architektų sąjunga, Restauratorių sąjunga, Inžinierių sąjunga) organizacijos, kurias finansuoja KPD, tačiau jų sprendimų nelemia. Pagrindinį atestuojamo specialisto įvertinimą turi sudaryti jo atlikti darbai ir nuopelnai. Vadinasi, jei žmogus atestuojamas pirmą kartą, jis turi dirbti po kieno nors sparnu. Jis turi būti jau ką nors padaręs, turėjęs patirtį restauravimo srityje.
Apie mokymus ir mokslą
Dabartinę specialistų mokymo sistemą, kurioje kartais tenka dalyvauti ir J. Mendelevičiui, jis taip pat įvertino kritiškai – pavadino ją fiktyvia. Anot pašnekovo, dabar situacija tokia, kad atestatą gali gauti kone bet kas, pasiruošęs atsakyti į atestuotojų klausimus. Meistru negali vadintis žmogus, neturintis gebėjimų, nedirbantis sistemoje, neatlikęs paminklotvarkos darbų.
Apie mokslo darbus ir tyrimus J. Mendelevičius taip pat turi savo nuomonę: „Pirmiausia mokslas turėtų būti atskirtas nuo tyrimų. Pas mus paprastam objektui reikia tokių tyrimų, kurių reikėtų tik restauruojant didžiausią vertybę. Tokių tyrimų tikrai nereikia 1932 m. statytai laiptinei.“
Specialistas pasidalijo dar viena istorija, kai, restauruojant paprastą objektą, reikia atlikti visa apimančius tyrimus. „Vykdant visus tyrimus, išaiškėjo, kad buvo naudojami paprasti klijiniai dažai. Buvo surašyta jų sudėtis ir gaminimo būdas. Tas tyrimas kainavo tūkstančius litų. Ar ne per didelė kaina objektui, kurį dažė eilinis žmogelis iš kaimo, sumaišęs po ranka pasitaikiusius dažus? O mes iš to darome mokslą.“ Čia pat J. Mendelevičius pateikė dar vieną pavyzdį: „Mūsų įmonė užsiima tyrimais, projektavimu, statyba ir restauravimu. Atliekame drėgmės, užterštumo tyrimus. Tiriame ir šaliname esamus defektus. Kartą buvome iškviesti į pastatą, kuriame veisėsi pelėsis. Specialistui užtenka pažiūrėti į sienas ir pateikti išvadas. Tačiau KPD to neužtenka. Buvo pareikalauta išsamių užterštumo tyrimų. Tuomet Botanikos institutas atliko tyrimą. Buvo rasta apie 80 rūšių pelėsių, o tyrimo išvada – visus pelėsius naikinti chloru! Buvo atliktas didelis darbas, žmonėms reikėjo tuos pelėsius išauginti laboratorijoje, nustatyti jų tapatumą. Jei supelytų šedevras, tada pateisinčiau tokį tyrimą. O šiuo atveju pinigai išleisti veltui. Tyrimai svarbūs, bet jie turi būti racionalūs.“ Kalbėdamas apie taikomąjį paminklotvarkos mokslą, J. Mendelevičius pasigenda išvadų. Jis apgailestauja, kad visa surinkta gausi informacija dulka archyvuose ir nėra apibendrinama: „Neturime apibendrinimų, kiekvieną kartą veltui aukojame laiką ir pinigus išradinėdami dviratį. Taupyti galima turint mokslinius apibendrinimus. Tyrimų mastas priklauso nuo to, kas juos atlieka. Tyrimų kainą gali sumažinti tik tyrėjo kvalifikacija. Labai gaila, bet KPD leidžiami leidiniai daugiau tenkina turistus, o ne specialistus.“
Pašnekovas jau parengė elektroninę knygą, kurioje pabandė apibendrinti ir aprašė pastatų statybų technologijas bei metodus, naudojamus Lietuvoje nuo XIII amžiaus. Tačiau paramos iš KPD jis taip ir nesulaukė, todėl leidinį išleis Lietuvos istorijos institute.
Kas vertas paminklo vardo?
Vėliau pokalbis vėl pasisuko apie KPD uždavinius ir funkcijas. Ką jis turi daryti? Pašnekovas pajuokavo, kad Lietuvoje visi žinome, ką turi daryti kiti. J. Mendelevičius aiškino, kad KPD – valstybės deleguota institucija, turinti tvarkyti paminklotvarkos reikalus. Yra du galimi būdai vykdyti šią funkciją: viską tvarkyti pinigais (Vakarų modelis) arba etatais (tarybinis modelis). „Tarkim, yra 20 etatų, kurių kiekvienas atlieka tam tikrą funkciją. Bet tas funkcijas galima paskirti privačiai bendrovei, kuri viską padarytų daug efektyviau. KPD reikėtų tik organizuoti ir priimti darbą. Visos ekspertizės, recenzijos, mokslas, tyrimai, paminklotvarkos reglamentų rengimas turi būti vykdomi KPD lėšomis, pagal KPD užsakymus. Šiuo metu KPD finansuoja pats save. Pats užsako, pats vykdo ir pats priima.“
Labai gaila, kad valstybės biudžetas paminklosaugai ir paminklotvarkai nuolat skiria tokią pačią pinigų sumą – 12–15 mln. litų. „Kam man reikalingas departamentas? Kad jis man padėtų sudėtingais atvejais sukurti aiškias žaidimo taisykles, parūpintų užsakymų ir finansavimą. Bet jis tos funkcijos neatlieka. Ar ne KPD funkcija pritraukti privatųjį ir užsienio kapitalą? Lietuvoje yra 6 tūkst. paminklų. Nė viena šalis tiek daug neturi, nes valstybės saugomų paminklų gali būti tik tiek, kiek valstybė išgali saugoti. Daugiau pastatų negalima paversti paminklais. O kaip mes atrodome? Pažiūrėkite į tuos namus, ant kurių puikuojasi paminklo ženklas... Kaip galima ant namo rašyti saugomas valstybės, jei jo karnize auga penkių metrų aukščio beržas?“
J. Mendelevičius apgailestavo, kad per visą nepriklausomybės laikotarpį nesugebėta sudaryti argumentuoto nekilnojamojo paveldo sąrašo, kad paveldas nesuskirstytas pagal svarbą ir vertę, kad ta pati projektavimo sistema taikoma visiems be išimties objektams, jų nediferencijuojant. Įdėmiai peržiūrėjus valstybinius saugomų kultūros objektų sąrašus ir suskirsčius juos į aiškias kategorijas, būtų galima daug racionaliau panaudoti ir taip nedidelius išteklius ir valstybės saugomiems objektams suteikti prioritetus. Valstybei derėtų saugoti tik visos šalies mastu pačius reikšmingiausius paminklus. Kitur reikia pritraukti investicijų.
UAB „Elvora“ direktorius siūlo kritiškai pažvelgti ir į sąvoką paminklas. Jis įsitikinęs, kad būtina aiškiai atskirti, kur yra kultūros paveldo objektas ir kas iš tiesų vertas vadintis paminklu. „Nuėję net į katedrą pamatysite, kad ten įrengtos stiklinės durys, ventiliacija, tualetai. Paminklas gali būti tik muziejinis objektas, paminklu negali vadintis pastatas, kuriame gyvena žmonės. Kaip žmogus gali gyventi paminkle ir nepasidaryti sau normalių gyvenimo sąlygų? Toks pastatas negali būti paminklu, jis yra tik vertybė, kurioje turi būti saugomi tik elementai. Apibrėžtys neatitinka tikrovės, o nuo apibrėžčių viskas ir prasideda. Reikia peržiūrėti pagrindinių sąvokų reikšmes. Pavyzdžiui, sąvoka paminklosauga. Paveldu reikia rūpintis, o ne jį saugoti.
KPD taip pat turėtų sudaryti kiekvieno objekto gerai argumentuotą paminklotvarkos reglamentą. Atėjęs į pastatą turėčiau gauti reglamentą, kuriame matyčiau, ką galiu ten daryti, o ko – ne.
Norint parašyti reglamentą, reikia aukštos kvalifikacijos specialistų, įdėti daug darbo ir pinigų. Nes šis dokumentas yra svarbus – juk jame nustatomos taisyklės. O dabar dažniausiai jie surašomi formaliai, nekvalifikuotai, reikalavimai nepagrįsti, pertekliniai. Pakeisti reglamentą beveik neįmanoma, projektuoti pagal jį – taip pat. Ar ne čia glūdi priežastys, kodėl daugelis naudotojų savivaliauja paveldo objektuose? Reglamentų per daug, procedūros painios ir neskaidrios.“
Labai gaila, kad paveldosauga tampa vis palankesne dirva įvairioms spekuliacijoms. Anot J. Mendelevičiaus, PTR – viena sričių, kurioje viskas daroma tik dėl „pliusiuko“. Pašnekovas teigė, kad tokio dalyko kaip paminklotvarkos reglamentas nėra nė vienoje civilizuotoje šalyje.
PTR rašė žmonės, kurie nedirba paminklotvarkoje ir neišmano paminklotvarkos specifikos. Pagrindinis PTR nuostatas prieštarauja šiuolaikinei paminklotvarkos sampratai. Ar paminklotvarkoje galima aiškinti, kaip tvarkyti, nurodyti konkrečias technologijas ir bausti už jų nevykdymą? PTR būtina atsisakyti. XXI a. turi būti naudojamos aprobuotos gamintojų technologijos, o ne perrašytos iš vadovėlių.
Pokalbį UAB „Elvora“ direktorius J. Mendelevičius užbaigė pamąstymais apie architektūros paveldą: „Architektūra nėra menas. Pastate gyvena žmogus. Keičiasi žmogaus aplinka, keičiasi ir architektūra. Ir nereikia manyti, kad nekilnojamasis kultūros paveldo objektas neturi keistis. Kinta net ir tokie objektai kaip Vilniaus arkikatedra ir Bernardinų bažnyčia. Pasikeitė apeigos, pasikeitė ir architektūra. Ir nieko čia nepadarysi. Gyvenimo nesustabdysi. Negalima tobulinti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, bet tobulinti Lauryną Stuoką-Gucevičių reikia. L. Stuoka-Gucevičius projektavo XVIII a., todėl XXI a. jo darbai neatitinka naudingumo kriterijų. Griuvėsius reikia konservuoti, nes juose nevyksta jokia funkcija. Tačiau, suteikus jiems funkciją, prireiks ir vėdinimo, ir šiuolaikinio šildymo, ir daug kitų atributų.
Nesu revoliucionierius ir vienintelės tiesos skleidėjas, tačiau žinau, kad nepakantumas kitai nuomonei, nepagarba žmogui, įtempta atmosfera KPD negali duoti teigiamų rezultatų.
Reikia nedelsiant pradėti kalbėtis, dalytis mintimis, problemomis ir laimėjimais. Baigti pyktis ir profesinius ginčus spręsti teismuose. Turi būti atsiprašyta visų nekaltai nukentėjusiųjų nuo nekvalifikuotų KPD veiksmų. Reikia keisti bendravimo su projektuotojais, savininkais ir naudotojais stilių. Tik geranoriškoje aplinkoje gali būti pasiektas rezultatas – išsaugotas paveldas.“