Koks turi būti architektas? Nenuilstantis stebėtojas, visada energingai ir iš esmės tyrinėjantis gamtą, matantis, kad pagal gamtos dėsnius visos formos susiję ir kyla viena iš kitos. Kiekvienas architekto suprojektuotas pastatas turi atspindėti dalelę gamtos.
Jis turi būti poetas – tai svarbi savybė. Jo intuicija turi būti pagrįsta mokslu. Iš architekto reikia laukti vientisos filosofinės ir moralinės sistemos– gamtos,visuomenės ir civilizacijos sintezės.
žmoniškumas ir nežmoniškumas.
Tikroji architektūra yra ten, kur dėmesio centre – žmogus.
Bet žmogus – ne abstrakti kategorija.
(Alvaras Aalto)
Prisipažįstu, gavęs pasiūlymą parašyti straipsnį tokia tema, daugiau negu savaitę buvau kiek sutrikęs. Nesupratau. Ranka nekilo. Juk ekologija – tai mokslo šaka. Beje, biologijos šaka, tirianti gyvosios ir negyvosios gamtos sąveiką (kursyvu išskirta mano – V. S.). Terminas „ekologija“ sudarytas iš graikiškų žodžių „oikos“ (buveinė, būstas) ir „logos“ (mokslas) („Visuotinė lietuvių enciklopedija“, V t., Vilnius, 2004). Žinoma, kad žmogus irgi gyvūnas. Beje, žinduolis. Taigi „ekologiška architektūra“ –kas tai? Moksliška architektūra? Ar biologiška architektūra? O gal sveika architektūra (suprantant ją, ko gero, siaurai – tik kaip gyvenamąjį būstą)?
Betgi XX a. pabaigoje pakito ir pačios sąvokos „architektūra“ apibrėžimas. Tai nebėra vien „statybos menas“, bet menas ir mokslas formuoti žmogaus aplinką (žr. Tarptautinės architektų sąjungos –UIA – konferencijos rezoliuciją, Varšuva, 1981; taip pat –„Visuotinė lietuvių enciklopedija“, I t., 2002, 733 p.). Bet kokio dydžio ir turinio aplinką – patalpą (interjerą), pastatą, kvartalą, miestą (urbanistika), atviras erdves (kraštovaizdžio architektūra), didelių rajonų erdvinę struktūrą (kraštotvarka). O žodis „aplinka“ reiškia ir gamtos elementus – mažiau ar daugiau. Taigi – ar apskritai leistina, kad būtų minima žmogui, kaip biologiniam subjektui, nesveika aplinka iš anksto tą žinant?
Pavyzdys − ar gali būti reklamuojamas toks dalykas kaip „ekologiški maisto produktai“? Išeitų, kad visi kiti tuomet nesveiki, nešvieži ar gal net nuodingi žmogui? Beje, meno, pvz., literatūros, terminijoje neteko matyti panašaus „mokslinio“ termino, pvz., „filologinė literatūra“…
Ekologiją architektūroje suprantant kaip harmoniją su gamtos komponentų visuma (saule, oru, vandeniu, klimatu, reljefu, želdynais ir pan.) bei su žmogaus, kaip gyvybės formos, interesų prioritetu ir bandant pateikti tai kaip „naują“ XXI a. iššūkį, verta prisiminti požiūrį į architektūros kūrybos uždavinius, išsakytą straipsnio pradžioje pateiktose senosios kartos kūrėjų –F. L. Wrighto (1869–1959) ir A. Aalto (1898–1976) – citatose. Ko gero, teisingas posakis, kad nauja yra iš naujo atrasta sena.
Po tokių ir panašių pamąstymų pasvarstysiu tema „Architektūros ir gamtos darna“ arba tiesiog „Architektūra ir gamta“. Tačiau kadangi ši tema labai plati, tenka apsiriboti tam tikru jos aspektu.
Žmogaus santykis su gamtos elementais prasideda jau nuo interjero, bet šiame straipsnyje apie tai nekalbėsime. Tuo labiau kad čia svarbesni ne santykio kompoziciniai dalykai, bet inžinerinės įrangos kokybės klausimai (žr. J. Bernatonis, „Ekologija tavo namuose“).
Architektūra ir vanduo
Vandens telkiniai daro įtaką architektūros sprendimams ir rezultatams trimis aspektais: fiziniu,fiziologiniuirestetiniu[4].Nuoseniausiųlaikų (Mesopotamija, Egiptas, Kinija, Indija ir kt.), viduramžių (Ispanija, Portugalija, Anglija) iki naujesnio periodo (JAV, Kanada, Australija) didžiausi miestai, civilizacijos židiniai kūrėsi prie jūrų, upių ar didelių ežerų (pvz., ežerynas JAV ir Kanados pasienyje). Žinoma, prie jūrų ir iš dalies didžiųjų upių įsikūrusių miestų pirmieji „gimdytojai“ senovėje buvo prekybos ir karo laivynai. Laipsniškai stiprėjo prekybos ir pakrančių pramonės sąjungos reikšmė, o pastaruoju metu – ir kultūrinių bei turistinių ryšių svarba [5]. Verta prisiminti Rusijos caro Petro I ryžtą pastatyti visai naują miestą Sankt Peterburgą prie Baltijos jūros ir net paversti jį visos imperijos sostine. Ko nors panašaus (Klaipėda, Karaliaučius) niekada nebuvo sumąstę mūsų didžios Lenkijos ir Lietuvos valstybės vadovai, net po laimėto Žalgirio mūšio…
Pramoninių uostų peizažai bei siluetai šiais laikais – tai irgi įdomūs, netgi gražūs jūrų miestų panoramų motyvai. Aprūkę kaminai, anglių ar maišų kalnai, surūdiję kranai − jau sena atgyvena. O vis gausėjantys kruizinių laivų maršrutai, jų įdomios formos, matmenys, dizainas – įdomus ir patrauklus naujasis modernių pajūrio miestų pakrančių kompozicinis elementas.
Jūra ar dideli ežerai (pvz., Balatonas Vengrijoje) – tai ne vien prekybos uostų ir su jais susijusios infrastruktūros „augintojai“. XIX a. ir ypač XX a. šiltojo vidutinio klimato zonoje esantys pajūriai tapo kurortiniais ir turistiniais miestais, vasarvietėmis bei jų grandinėmis (Žydrasis Krantas Viduržemio jūros pakrantėje Prancūzijoje, Kosta del Solis, Kosta Brava Ispanijoje, Floridos rytinės pakrantės JAV, Jūrmala Latvijoje, Braitonas Pietų Anglijoje ir t. t.). Čia, šalia labai svarbaus emocinio ir estetinio žmogaus ir aplinkos (architektūrinės) santykio, ypač reikšmingas yra ir tiesioginis fiziologinissveikatingumoaspektas.Architektūra tokiame rekreaciniame kraštovaizdyje yra antrinė, mat neabejotinas prioritetas yra kuo natūralesnė gamta [6, 7]. Šis principas aprobuotas netgi pasauliniame Tarptautinės kraštovaizdžio architektų federacijos (angl. International Federation of Landscape Architects –IFLA) kongrese Buenos Airėse [1997 m.]. Deja, primityvi komercija ne tik Floridoje ar Ispanijoje, bet ir naujausioje civilizuotoje šalyje – Australijoje, kuri dažnai deklaruoja, kad „nekartos senųjų šalių klaidų“, neretai pakrantės suspaudžiamos aukštybinių viešbučių blokais, sunaikinant ir pakrantės kopas, ir želdynus (pvz., Gold Kostas ties Brisbenu). Tai, ką dar turime Palangos ir ypač Neringos pajūrio kraštovaizdyje, – vertybė, kurios mums pavydi užsienio specialistai. Bet ar ilgai pavydės? Palangos–Šventosios ruožas jau įsipai-niojęs į naujosios urbanizacijos džiungles. Ir niekam nė motais – net garsiajai Aplinkos ministerijai.
Kyla ne vien bendrosios pakrantės urbanistinės struktūros, bet ir tam tikrų jos dalių – krantinių, pakrančių parkų ir skverų, netgi kai kurių pastatų ar jų mažų grupių –kontakto su vandeniu problema. Literatūroje jis nėra apeinamas [8, 9], šio straipsnio iliustracijose pateiksime tik keletą skirtingų kompozicijos pavyzdžių (5 pav.). Nidos krantinės grindinyje įprasminti Kuršių nerijos gyvenviečių buvusių vėliavų simboliai (pvz., Pervalkos), Nyderlandų kanalų pakrantėse kai kur naudojami medinių dangų paviršiai – netgi lauko veidrodis kaip savotiškas peizažo „paveikslas“. O architektas Nilsas Thorpas naujojoje Oslo centro krantinėje parodo, kad krantinės pėsčiųjų zonos danga nebūtinai turi būti plokščia. Švelnus banguotumas, jūriniai skulptūriniai akcentai niekaip netrukdo pėstiesiems.
Pastato ir vandens santykis priklauso ir nuo architekto ar užsakovo noro, ir nuo vandens pobūdžio. Nuo seniausių laikų žinomas vandens veidrodžio efektas. Tas atvirkščias fasado pakartojimas labai sustiprina pastato formų ir fasado estetinį bei emocinį poveikį (pvz., Tadž Mahalio mauzoliejaus ansamblis Indijoje). XII–XIII a.agresyviems kaimynams sugriovus Tailando istorinę sostinę Ajuthają, XX a. buvo visiškai atstatytas buvusių šventyklų (!) ansamblis šalia naujosios sostinės Bankoko, kartu atkuriant ir buvusius vandens „veidrodžius“ šalia jų. Pastatų architektūrinę kompoziciją pagyvina ir įėjimas į laidojimo rūmus Šv. Vito kapinėse Italijoje (arch. Carlo Scarpa). „Bėgantis“ vanduo šalia pastatų sukuria ne vien estetinį, bet ir emocinį garso efektą. Tas puikiai matyti jau senojoje Japonijos ar Kinijos architektūroje. Parodoje „Expo – 2000“ Hanoveryje Islandijos paviljono išorinėmis sienomis be pertraukos tekėjo vanduo, o į Norvegijos paviljoną buvo galima patekti tik palindus po kriokliu virš įėjimo. Beje, tekančio vandens ir krioklio tema puikiai įvaldyta F. L. Wrighto sukurtame garsiajameE. J. Kaufmmano „Name virš krioklio“ Pensilvanijoje, JAV. Panašų pavyzdį turime ir Lietuvoje: Aukštadvario apylinkėse ant užtvenkto upelio pastatytas medinis poilsio pastatas, o užtvankėlės krioklys čia naudojamas kaip sauna (arch. K. Pempė ir G. Ramunis).
Yra bandymų pačioje pastato formoje, jo fasado elementuose panaudoti jūros tematiką. Pvz., norvegai didžiuojasi Moldės viešbučiu „Rica Seilet Hotel“, kur moderniai traktuojama burės tema. Dubajaus (Jungtiniai Arabų Emyratai) pakrantėje yra didelis burės formos dangoraižis, o jūroje supiltas salų kompleksas su žemais apartamentais jose; visas ansamblis žiūrint iš lėktuvo primena palmę. Man tai panašu į turtingųjų kičą.
Geras estetinis efektas pasiekiamas pastatą pastačius ant polių vandenyje. Polinezijos salose, kur vanduo niekada neužšąla, šis būdas naudojamas žvejų kaimeliams įlankose ar sekliose pakrantėse. Bet ir Europoje, ypač Nyderlanduose (kur yra net plaukiojančių gyvenamųjų baržų), Islandijoje, rasime panašių modernių pavyzdžių, niekaip nesusijusių su žvejyba (1 pav.).
Apibendrinta pastato ir vandens paviršiaus santykio schema pateikta 6 pav. Tačiau už pastato ar jų grupės gali būti kitų elementų – želdynų, kalvų, kitų pastatų siluetų. Tokių erdvinių kompozicijų variantai apibendrinti 7 pav.
Tenka praleisti daug klausimų ir pavyzdžių, kuriuos galima pavadinti „vandens architektūra“. Tai baseinai (dekoratyviniai, sportiniai), fontanai, dirbtinės vandens kaskados, jų kompozicijos su želdynais, skulptūromis ir t. t. Iš tikrųjų vanduo – ne tik gyvybės šaltinis, bet ir labai svarbus architektūrinių kompozicijų pagrindas.
Reljefas ir klimatas
Apie architektūrą kalnuose šiame straipsnyje nekalbėsime, tačiau tiek Lietuvos, tiek kitų „neaukštų“ šalių regionuose pakanka kalvų, slėnių, upių, ežerų ar jūros šlaitų bei kopų. Vienur natūralaus reljefo formos saugomos įstatymų (nacionaliniai parkai, draustiniai), kitur naudojamos statybai ar net dirbtinai sukuriamos (pvz., kalvelių kompleksas Dainavos parke Kaune).
Apgyvendintas šlaitas – gana dažnas reiškinys. Ispanijos kurortinės pakrantės Kosta Brava (Katalonija) miestelyje Tossa del Mar bene didžiausia naujų viešbučių dalis pastatyta kaip uolėtų šlaitų tąsa su puikiu vaizdu į jūrą (4 pav.). Santykio su gamta aspektu vertinga ir tai, kad sienoms ar fasadų apdailai plačiai naudojamas akmuo – būdingas šio vietovės elementas. Gėlynai terasose suminkština akmens rūstumą. Toks būdas paplitęs ir Turkijos pakrantėje bei Kanarų salose.
Čilėje, Cachagua pakrantėje, pasirinktas kitas variantas, apsaugantis žalią šlaitą nuo statybų: čia nedideli lengvų konstrukcijų poilsio ir turizmo korpusai lyg pakabinti virš šlaito, sujungiant juos tarpusavyje ir su šlaito ketera lengvais tilteliais.
Sunkesnė akmens ir balto mūro kompozicija šlaite pasirinkta Prancūzijos Žydrojo Kranto pajūryje (Cap-Martin). Lietuvoje Girulių šlaitai prie jūros bei Neringos kopų reljefas griežtai saugomi, kas, be abejo, teisinga. Iš viso Baltijos jūros regiono tik Lietuvos ir Rusijos teritorijoje esanti Kuršių nerija yra įrašyta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Nors privačių vilų kvartaliukas Urbo kalno pašlaitėje Nidoje(Kuverto g.) vis dėlto „užaugo“...
Tačiau reljefas gali būti ne vien kalvotas, bet ir lygus, plokščias. Tai kelia papildomų uždavinių architektui. Architektūros formos gali pagyvinti ir praturtinti šią plokštumą, į visumą susiedamos fasadus ir gretimo sklypo naujai formuojamą „plokščią“ kraštovaizdį . Kitas būdas –tai plokštumoje siekti naujo pastato „vertikalaus“ skulptūriškumo per jo sienų paviršių plastiką ar pritaikant aukštesnius vertikalius korpusus. Čia geras ir unikalus pavyzdys buvo arch. A. ir R. Šilinskų supro-jektuota naujoji Druskininkų van-dens gydykla,kurios „istorinis“(dabar gerokai pakeistas, tariamai „teigiamai“ rekonstruojant) vaizdas yra 10 pav.
Klimato tema apimtų saulę, kritulius (lietų, sniegą), vėją, oro drėgnumą ir kt. Visiškai neabejotinas tų elementų poveikis architektūrai. Labiausiai tą matome istorinėje, ypač etninėje architektūroje. Šiai temai skirta specialių veikalų (pvz., J. Aronino [10]), ją vertina ir moderniausi architektai bei architektūros teoretikai. Žymus Šiaurės Europos šalių architektūros teoretikas C. Norbergas Schultzas mano, kad paprastų kaimo žmonių etninių statinių medžiagų, konstrukcijų, pastatų formų pavyzdžiai, patikrinti šimtmečių, yra ir turi būti studijų medžiaga bet kuriam šiuolaikiniam architektui, pripažįstančiam regionų geografinįirnacionalinįbeiistorinįsavitumą[11].Geografiniaiiretniniai savitumai šiais laikais tampa ir svarbi „prekė“ sparčiai besiplėtojančiame tarptautinio turizmo versle [12]. Kartu tai viena iš svarbių sąlygų siekiant nepaskęsti prasidėjusioje kultūrinės niveliacijos ir globalizacijos sumaištyje – kas ypač svarbu tokioms mažoms tautoms kaip mes [13].
Krituliai ir vėjai lėmė išskirtinį Lietuvos etninės architektūros elementą: tai stogo formos ir jo proporcijos pastatų fasade. Gyvenamuosiuose, o ypač ūkiniuose (pvz., kluonuose) pastatuose stogo įvaizdis aiškiai vyrauja. Ryški vėjuoto oro ir įkypo lietaus, norint nuo jo apsaugoti sienas, nelemta detalė yra gana didelė pastogės konsolė (9 pav.). Tai net sovietmečiu buvo greitai suprasta, pvz., Neringoje, kur Nacionalinio parko (prieš tai jo generalinių planų) reglamente uždrausti plokšti stogai naujosios architektūros statiniuose. Tas, beje, visai nekenkia jų šiuolaikiškumui, jei kartu paisoma ir pastato matmenų santykio su saugoma etnine kuršių architektūra [13]. Klimatas daro įtaką ir statybinėms medžiagoms. Šiaurės Europos (kuriai mes irgi priklausome –ne Rytų, kaip kartais sakoma) šalyse tradicinės statybinės medžiagos – tai mediena ir plytos, naudojamos sienoms, bei čerpės ir malksnos (senovėje net nendrės ar šiaudai), kuriomis dengiami stogai. Tų medžiagų naudojimas Suomijoje visai nekenkia regionalizmo krypties architekto A. Aalto statinių modernumui. Tai nekenkia ir F. L. Wrighto architektūrai – akmenys, raudono tinko paviršiai, kaktusų krūmai Taliesin Westo kieme, Arizonos dykumoje (JAV), primena Meksikos indėnų statybos tradicijas. Užkanavės žvejų kaime (tarp Palangos ir Šventosios) projektuodamas poilsio sodybą „Kregždutė“, ant penkių medinių, bet šiuolaikinio langų ritmo ir fasadų pastatų ansambliuko bandžiau užkelti „žemaitiškus“ stogus. Deja, privatizavus šiuos namelius atskirai, dabar ši sodyba sunaikinta. Šaltose Skandinavijos šalyse senieji statiniai buvo dengiami velėnų stogais. Taip pagerinama ir šiluminė varža, ir priešgaisrinė apsauga. Žymus Šiaurės šalių architektas Ralphas Ershine’as taip pat mėgsta ir moka savo gana moderniuose fasaduose panaudoti vietinius, klimato patikrintus motyvus. Beje, teko su juo maloniai bendradarbiauti derinant darbo metodus, kai buvo projektuojami Vilniaus Baltupių mikrorajonas ir Helsinkio Malminkartunas. Suomijoje pastatė originaliai, o Vilniuje – kaip pas mus…
Netgi pastatų fasadų spalvos dažnai priklauso ir nuo klimato, ir nuo nacionalinių tradicijų (kas, be abejo, susiję). Kodėl beveik visose Pietų šalyse pastatų fasadai daugiausia balti? Juk balta spalva atmuša karštos saulės spindulius; viduje tampa vėsiau. O pažiūrėkime į Skandinaviją – dauguma medinių pastatų nudažyti tamsiai rudai ar netgi juodai (rausvai ruda spalva, beje, tai ir Kuršių marių regiono pastatų spalva). Tik dabar fizikaiapskaičiavo,kadžiemątamsūssienųpaviršiai nuo saulės įšyla labiau, todėl sutaupoma net iki 15 proc. lėšų kurui. Na, o, pvz., Lotynų Amerikos etninių pastatų sienų spalvingumas labiau susijęs su liaudies amatų tradicijomis, mėgstamu aprangos margumu.
Dabar neretai sakoma, kad naujausios technologijos interjere ir eksterjere (oro vėdinimas ar drėkinimas, veidrodiniai stiklai, stiklo paketai ir kt.) leidžia lyg ir neatsižvelgti į klimatą. Formaliai taip, galima neatsižvelgti, bet tai visų pirma kainuoja brangiau energetiniu požiūriu. Ir antra – o kaip su žmogaus sveikata? Juk jau nustatyta, koks nekokybiškas yra įkvepiamas kondicionuotas oras…
Rasime daug pavyzdžių, kur namo aplinkos peizažas pasako, kokioje klimato zonoje jis stovi. Betgi toje pačioje klimato zonoje yra ir kitokių, gana modernių (8 pav.) statinių, kur nuo saulės spindulių saugomasi.
Suderinti modernumą su klimato ir statybų tradicijų savitumu sunku. Bet galima. Pažiūrėkime kad ir į arch. Renzo Piano Jean-Marie Tjibaou kultūros centrą Noumea vietovėje, Naujoje Kaledonijoje. Čia tradicinė bambukinė kanakų genčių architektūros dvasia suderinta net su moderniausiais elementais – įstrižomis saulės baterijos plokštumomis. Korpusai „užsisukę“ nuo vandenyno, iš kur atūžia įkyrūs uraganai. Beje, jaučiama pagarba ir artimai gamtinei aplinkai: į kultūros centrą patenkama tilteliais ir lieptais, taip apsaugant aplink vešinčią lapinę žolių ir krūmų augaliją.
Kalbėdami apie architektūrą ir aplinką nepamirškime ir naujosios architektūros bei senosios architektūrinės aplinkos ryšio. Žmogui tiek fiziškai,tiekemociškai bei psichologiškai dažniausiai tenka būti jau nebe „gamtinėje“, bet pakeistoje, daugiau ar mažiau technikos paveiktoje aplinkoje. Bet tai jau būtų kita tema, ne mažiau įvairi ir sudėtinga nei ši. Beje, juk yra visame pasaulyje pripažinta kraštovaizdžio architektūros šaka. Jos specialistai ne tik prisitaiko, bet kuria visai naują aplinką, pirmenybę suteikdami gamtos elementams. Tai irgi būtų dar viena plati ir aktuali tema – ypač pašėlusios mūsų gyvenimo ir aplinkos „technizacijos“ malūne.