šuoVeterinarai teigia, kad agresija – visiškai normalus šunų elgesys. Iš tiesų, agresijos apraiškos būdingos visiems gyvūnams. Svarbiausia – rasti tinkamas priemones pykčio ir baimės malšinimui. Dažnas šeimininkas mano, kad agresyvus šuo – tai nuosprendis, t. y. neretai tokiam šuniui paskiriama mirties bausmė. Deja, toks elgesys kalba apie nenorą ieškoti sprendimų. Veterinarijos klinika primena – šunų agresija dažnu atveju gali ir turi būti sprendžiama, ieškant efektyviausių elgsenos koregavimo priemonių.

Visų pirma reikia žinoti, ką vadiname agresija. Agresyvus šuo daug loja, urzgia, rodo dantis. Agresijai priskiriami ir tokie veiksmai, kaip smūgiavimas snukiu (nekandant) arba dantų kaukšėjimas ore (nekalbant apie tiesioginį kontaktą). Agresyvus šuo gali įkasti palikdamas žaizdas arba tiesiogiai nesužeisdamas. Agresija vadinamas toks šuns elgesys, kurio siekiama apsisaugoti nuo esamų (arba numanomų) grėsmių. Veterinarijos klinika pažymi – norint išvengti agresijos, reikia ieškoti būdų, kaip ją sumažinti. Labai svarbu kuo anksčiau įvertinti agresyvaus šuns siunčiamus signalus, kadangi vėliau situacija gali tapti išties grėsminga ir sunkiai sprendžiama.

Veterinarai teigia, kad agresyvus šunų elgesys yra tiesiogiai susijęs su stresu arba baime. Šiuos jausmus gali sukelti įvairūs veiksniai. Daugiausiai sunkumų kyla tuo atveju, jei augintinis jaučia socializacijos trūkumą, ypač, jei mažylis buvo nemylimas ankstyvoje vaikystėje. Sunkumų gali sukelti ir auklėjimo problemos, pvz., retos treniruotės arba griežtų dresūros priemonių naudojimas. Negalima paneigti ir genetinio polinkio – kai kurie šunys iš prigimties linkę į agresiją. Veterinarijos klinika teigia, kad blogą elgesį gali lemti ir įvairios ligos. Atlikti tyrimai rodo, kad agresyviems šunims paprastai diagnozuojamos šlapimo takų infekcijos, artritai, navikai ir kitos sveikatos problemos.

Dažnai manoma, kad agresyvus šuns elgesys yra susijęs su noru dominuoti ir įgimta lyderyste, tačiau veterinarai teigia, kad toks teiginys tik iš dalies teisingas. Iš tiesų, šunys kur kas dažniau rodo agresiją išsigandę, o ne reikšdami norą dominuoti. Be to, gana dažnai teigiama, kad agresyvumo pagrindas yra augintinio veislė. Šiuo atveju veterinarai irgi kraipo galvas – veislė lemia daug, tačiau negali būti traktuojama kaip pagrindinė agresijos priežastis. Tiesa, kai kurių veislių šunys gali rodyti agresiją svetimiems žmonėms. Apsiriboti augintinio veisle ir išvaizda negalima – norint padėti agresyviam šuniui, reikia stebėti jo elgesį ir analizuoti praeitį. Specialistai tvirtina, kad agresija niekuomet nebūna atsitiktinė, t. y. tam visuomet yra priežastis. Siekiant suteikti profesionalią pagalbą, būtina kreiptis į dresuotojus ir šuns elgsenos specialistus, kurie padės suprasti augintinio kūno kalbą ir siunčiamus signalus.